Pavažinėjus po sovietinę šalį
Ričardas Kalytis
Tai nenuginčijamas tarybinis išradimas. Nesudėtingas – megztas tinklinis maišelis su kilpelėmis nešimui, tačiau labai naudingas. Kiekvienas doras tarnautojas , darbininkas, mokytojas nešiojasi jį kišenėje. Jo ir pritaikymas nusakytas pavadinime “a vos”. Lietuviškai galima išversti-“o gal”.. Rusiškai jis reiškia subtilesnį “gal” .Iš daugelio negalimų gal vistiktai pasiseks…Kai eidamas namo pereisi visas parduotuves, kad ir ne labai yra vilties, tačiau gal pasiseks ką nors nutverti, gal kokioje nors parduotuvėje ką nors “išmetė”. Taip ir eina žmogus namo kreivuliuodamas gatvėmis, skersgatviais, per visus prisimenamus “prekybinius taškus.” Maisto medžiojimas čia dar neužmirštas, matyt, nuo poledynmečio laikų. Ir vyras ir žmona niekada nepraleis progos užbėgti į parduotuvę ir nutverti ką nors naudinga, kad parėjus namo, galėtų nudžiuginti namiškius nusisekusiu grobiu: rūkytos dešros gabalu, silke, importinės arbatos pakeliu, žalių žirnelių stiklainiu.
Teko pavažinėti komandiruotėse po visą plačią šalį. Vaizdas visur vienodas-nėra ko valgyti. Ne taip kaip po karo, yra duonos, aliejaus, cukraus, tačiau nėra sviesto, dešrų, sūrių .Net silkė yra retenybė. Tiesa, visur parduodama plekšnė. Net ir posakis gyvuoja atitinkamas Plekšnė, todėl plona, nes visa šalis ant jos užgulusi.Ta žuvis būtų nebloga, bet labai neskaniai dvokia.
Vidurio Rusija tuščia. Jos maitinimosi bazė Maskva. Pilni traukiniai važiuoja, keleiviai grįžta prisikrovę glėbius daktarinės dešros sau, kaimynams ,bendradarbiams.
Sibiras alkanas ir važinėti nėra kur. Valgyklose šči b/m (barščiai be mėsos) Kai skridom iš Novosibirsko į Maskvą, mano sėdynės kaimynas kaip slaptą naujieną atskleidė: “Čia netoli yra paviljonas kur pardavinėja dešreles, nueisim pavalgysim”
Užkaukazėje tas pats. Makačkalos parduotuvėje “Miaso”(Mėsa) dar stovėjo kaladė mėsai kapoti, o po metų ir jos nebeliko. Klausėm pardavėjo kur pasidėjo .Žinant kaukaziečių humorą ,tas atsakė šmaikščiai: “Į kraštotyros muziejų atidavėm” Mieli to krašto žmonės ,garsėjantys vaišingumu, pirkdavo turguje aviną ir veždavo mus į gamtą. Ten kepdavo šašlyką ir virdavo šurfą (tokią sriubą) Per jų neapsakomą vaišingumą esu net didelę nemalonę patyręs. Padovanojo sykį
vieną kilogramą juodųjų ikrų. Buvo labai karšta, aš aerodrome laikiau švarką ant rankos, o tenai polietileninis paketas su ikrais. Lipant į lėktuvą milicininkas su humoru: “Duok aš tavo švarką palaikysiu” Aš bandau juokauti. Ne, duok ir viskas. Paėmė “O kodėl jis sunkus?” “Gal plytą kas įkišo” Juokais neatsipirkau, išėmė mano ikrus ir pagrasino: “Tu jau atvažiavai” Sulaikė reisą įvedė į kabinetą.” Kur gavai? “Laiku sumečiau:
“Jeigu protokolui, tai pirkau turguje prie žuvų paviljono, o jeigu sakyti tiesą, tai padovanojo mano geri draugai, iš jūsų nuostabios respublikos” Susižvalgė dagestaniečiai, paklausė kas esi, iš kur atvažiavęs, kokiu tikslu ir tarė :”Sveikinimai Pabaltijui” Paleido su visais ikrais.
Čia vietinės Dagestano tautos labai vertina gyvulių kojas. Girdėjau kalbant apie Vilnių
“Tu įsivaizduok, ten vitrinoj guli nusvilintos, numazgotos karvių kojos kaip malkos, imk ir vežk kiek nori” Jie moka gaminti iš jų kažkokį labai vertingą valgymą.
Armėnijoje neturtas akivaizdus. Štai, per Velykas aerodrome susitinka ilgai nesimatę piliečiai. Sėdasi prie staliuko, traukia iš savo maišelių vaišes…žolės ryšuliukus, dažytą kiaušinį , lavašo(jų duona) ir butelį “Moskovskos” (degtinė).Prasideda ilgos turiningos šnekos. Turguje yra ir lavašo, ir kumpio, tačiau tie kumpiai kaip kiškio maži maži.
Įdomiausia kelionė prie Sevano ežero. Mažas dulkėtas autobusiukas burzgia kalnais pakalnėmis. Bilietai jau gerokai padėvėti, matyt daug kartų keliavę, tačiau dar neprivažiavus Sevano, autobusiukas sustoja, vairuotojas sukomanduoja: “Atdaj bilet”(atiduok bilietus) Ten valstybei iš tokių paslaugų , matyt, mažai tekdavo. Čia dar buvo nenunykę prieš revoliucinių metų ekonomikos pagrindai.
Uzbekija žavi savais turtais. Saule užlieti begaliniai medvilnės laukai. Renkami dveji daržovių derliai, gausybė visokių rūšių vaisių ir daržovių.
Gruodžio mėnesį tiesiog iš daržų į turgų veža žalumynus petražoles, kinzą,(prieskoniai) ropes.
Tebeprekiauja nuostabiomis vynuogėmis ir didelėmis plaušais perrištomis kvapniomis saldžiomis “dynėmis” (melionais)
Teko Namangane matyti gatvėje kasamą duobę, kurioje dviejų metrų gylyje vis dar nesibaigė derlingasis juodžemis. Nuostabi derlinga žemė, amžina vasara, o žmonės vargani ir neprivalgę..
Teko išsikalbėt su vietiniu gyventoju. Kolchoznikui duoda darželį 10 arų. Dar jam rekomenduoja
bent arą pasodinti medvilnės. Tai kas jam belieka? O tikras musulmonas nors vieną kartą į
savaitę turi savo šeimą pamaloninti plovu. Na, kaip jam išauginti “barašką”?(avinėlį) Visi kolchozų laukai užimti medvilne, nėra net pievelės, nei žalios žolės karvės ganiavai .Uzbekų vaikai auga be pieno.
Kadangi čia visa žemdirbystė yra grindžiama laistymu, tai vietiniai valdininkai yra visagaliai vandens skirstytojai, gali leisti nutiesti aryką, gali ir neleisti. .Mums nepratusiems prie karščio čia vidurvasarį sunku pernešti , tačiau čia daug kalnų kur temperatūra yra žema. Tiktai įsivaizduokime tokį rojų, kai tą pačią dieną gali pabuvoti ir vasaroje ir rudenyje Uzbekistano gelmės pilnos neišsenkamų turtų. Kada tos šalies liaudis galės jais pasinaudoti? Tenai daug senosios architektūros paminklų su arabų raštija, tačiau jie tos kalbos nebesupranta ir nebegali paaiškinti kas ten parašyta. Senasis raštas iš jų atimtas.
Rusijoje paprasčiau, rusų poreikis maistui minimalus. Man ilgai teko pagyventi jų tarpe .Aš gerai susipažinau su jų nacionaliniais valgiais. Matyt, ilgai trukę sunkumai žemės ūkyje, sukūrė savotišką tarybinę virtuvę. Pats pirmutinis maistas- duona. Net ir Partija skelbė:” Chleb vsemu golova”(duona už viską svarbiausia) Rusai du svarbius produktus –duoną ir degtinę gramais matuoja. Dalindamiesi prisiminimais apie gyvenimo sunkumus ,armijoje, kalėjime, nelaisvėje sprendžia” kiek gramų duonos duoda”. Antras produktas – bulvės, trečias kopūstai. Jais padorus šeimos galva privalo aprūpinti visai žiemai. Mėsa? Gerai, tačiau galima ir bejos, jeigu barščius gerai “zapravit”(paskanint). Kitaip sakant, suversti aliejuje apkepintų svogūnų. Taigi, būtinas maisto papildas- aliejus ir svogūnai. Šitų gėrybių pakanka padoriam gyvenimui. Jeigu prie to dar atsiranda arbata su cukrumi , o retkarčiais ir puslitris tai jau gyvenimas bemaž puikus.
Papasakosiu vieną atsitikimą išgirstą iš Utenos mėsos kombinato vairuotojo.
“Nugvelbiau pusę kiaulės. Galėjau parduoti vietoje, tačiau sumaniau važiuojant į Leningradą daugiau uždirbti, parduoti Rusijoje .Pradėjau pakely siūlyti “Pirk pusę kiaulės” Žmogus susiraukia “Ne, nereikia” Ir taip kiekvienas .Žinau, jog Rusijoje mėsos pardavime nėra, bet ,matyt. nelabai ji ir paklausi.Na, jeigu siūlyčiau po kilogramą, tai gal ir nupirktų, bet man baisu, sugaus, pasodins. Taip važiuoju važiuoju, siūlau siūlau, bijau , kad mėsa karštyje prasmirs, o pirkti niekas nesiruošia. Vos vos įkalbėjau vieną kioskininkę už pusę kainos nupirkti tą puselę kiaulės”
Atpratinti žmonės nuo mėsos. Jos nevalgė gal jau trys kartos, nevalgo ir jie .Pabaigai pateiksiu vieną mįslę. “Galvų daug, kojų daug, mėsos nėra, kas per žvėris?” Atsakymas- eilė prie mėsos parduotuvės.
Dažnokai atsitinka “laikini sutrikimai”, kai parduotuvėse nelieka net to paties skurdžiausio tarybinio asortimento, tada Partija nelieka nuošalyje, ji rūpinasi liaudies gerove. Tada ji sušaukia Plenumą ir nutaria: “Duoti liaudžiai daugiau ir geresnių maisto produktų” Matyt, tas stabdo žmonių nepasitenkinimą, Tai tokia iš tų nutarimų nauda.
Liūdnoki prisiminimai iš pirmųjų tremties metų, kai parduotuvėse nebuvo net būtiniausių
tarybiniam žmogui prekių: duonos, aliejaus, cukraus. Nebuvo ir pinigų, ir avoska dar nebuvo išrasta. Populiariausias kolchozniko valgymas- bulvė su arbata, o ta arbata tai virintas vanduo užbalintas šlakeliu pieno. Duoną iš jų atima valstybė. Tiktai pramonėje dirbantys žmonės, pastovėję eilėje ilgas valandas, galėjo nusipirkti vieną “kirpičių”(plytą) duonos .Oi, skani ji tada buvo!
Prisimenu nesenai išėjusį iš lagerio Mišą Svininikovą, tas labai “girė” Partiją už rūpinimąsi liaudimi. “Na každoj stanciji kipiatok besplatno”(Kiekvienoje stotyje virintas vanduo veltui) Tada tikrai stotyse veltui galėjai gauti virinto vandens.
Pasibaigus tremčiai ir įsigalėjus avoskos erai, pamačiau ir kitokį jos panaudojimą buityje.
Mūsų bendradarbis (taipogi iš lagerio) Kolia Nemčinovas mūsų akivaizdoje pademonstravo kaip galima efektyviai atgauti skolą. Suvyniojo į skudurą dviejų colių veržlę, įsidėjo į avoską ir palaukė, kol skolininkas atsistos į eilę prie duonos parduotuvės. Tada priėjęs pora kartų apsuko apie galvą ir žvangtelėjo skolininkui į nugarą “Penki rubliai”,-priminė. Popiet penki rubliai atsirado, tiktai gavęs į nugarą, nepiktai papriekaištavo: “Och ty menia najab…” (na,tu ir ….man)Po to nepiktai pasikalbėjo ir, regis, nebepyko. Toks čia bendravimo būdas. Čia rūstus Sibiras. (TŽ nr. 3, 2009-I-20)
