• Phone:
  • 905-275-4672

Kas ir iš kur esame – šeimos ir giminės istorija svarbi tautos istorijos dalis.

0

 Nuo seno priimta žinoti savo kilmės šaknis ir pradžią, šeimos tradicijas ir istoriją kaip savo kultūrinės tapatybės ištakas, šiuo metu ne mažiau svarbu žinoti ir genetinės kilmės šaltinį. Apie tai TŽ pokalbis su Ramūne Sakalaite-Jonaitiene.

– KLMA tinklalapyje atsirado skiltis apie geneologiją (lithuanianheritage.ca/ourpeople), kas paskatino rašyti šia tema?

– Su Kanados lietuvių muziejaus-archyvo administratore teko dažnai kalbėtis apie įvairią archyvinę medžiagą, visada su klausimais apie tai, kas domėsis Kanados lietuvių kelione į Vakarus, gyvenimą Kanadoje, kur dings įvairių eilinių ir neeilinių lietuvių asmeninės istorijos ir pasakojimai. Šalia to, kad KLMA dar vis būtinai reikia savanorių, kurie atsimena bendruomenės veikėjus, kad galėtų teisingai kataloguoti jų nuotraukas ir raštus, lietuviai turėtų ir savo pačių šeimų žingsnius įamžinti, kad jų vaikai ir vaikaičiai ir provaikaičiai galėtų suprasti ne tik iš kur jie kilę, bet kokia jų vieta pasaulyje, kur jie priklauso. Aišku, dabar jie yra kanadiečiai, Kanadoje ir priklauso – bet platesne prasme, anksčiau ar vėliau turbūt dažnam ateina noras žinoti apie savo šaknis, kodėl ir kaip jos buvo išrautos, kaip jos prigijo kitame pasaulio krašte. 

– Kada ir kodėl susidomėjote savo šeimos ir giminės istorija?

– Savo šeimos ir giminių medžiu susidomėjau senokai. Maždaug 1978 metais sužinojau, kad turiu giminių Pietų Amerikoje – koks sutapimas, kad tėvo Balio Sakalo pusbrolis Kazimieras Kliauga buvo lietuviško laikraščio redaktorius Argentinoje (Argentinos lietuvis). Jo dukra, atvykusi į sporto šventę tais metais Toronte mus susirado, pora metų vėliau lankėsi jos brolis, akordeonu akompanavęs mergaičių chorui “Žibutės”. Nors jie lietuviškai mažai mokėjo (jų motina buvo italų kilmės), giminystės ryšius palaikėm ir spėjau gauti to pusbrolio šeimos medį. Tada 1989 metais pirmą kartą lankiausi Lietuvoje su tėvais ir susipažinau su pusbroliais, pusseserėmis, dėdienėmis (tėvo broliai jau buvo mirę), mamos likusiu broliu ir jo vaikais bei vaikaičiais. Tie ryšiai, kurie buvo palaikomi tik per cenzūruotus laiškus su pravardėmis, tapo konkretūs. Po to, kaip ir visose šeimose vyksta, su vienais teko dažniau bendrauti, su kitais mažiau. Kartais ir jie savo tarpe nespėja bendrauti, nebent aš lankausi Lietuvoje. Dabar, išėjusi į pensiją, užsibrėžiau tikslą pagaliau sudaryti pilną šeimos medį ir jį aprašyti, kad, pavyzdžiui, vaikai vėlesniam amžiui, ar vaikaičiai gal kada nors domėsis mūsų šeimos kelionėmis.

– Kiek toli ir kur nuvedė paieškos? Kokie buvo netikėčiausi, įdomiausi atradimai giminės istorijoje?

– Paieškos kol kas nenuvedė daug toliau, negu dabar jau žinomos „lentelės“. Susidomėjau ancestry.ca patarnavimais ir pasiunčiau “DNA” pavyzdį tyrimui, iš kurio sužinojau, kad esu 99% lietuvė. Save įregistravus su Ancestry, atsiliepė giminaitis iš mamos pusės, kuris gali būti trečios eilės pusbrolis, gyvenantis Pensilvanijoje. Tai būtų palikuonis mano senelio brolio, kuris išvyko iš Lietuvos dar prieš karą ir dirbo kasyklose. Dokumentai rodo, kad mamos jauniausias brolis to dėdės kvietimu ir išvyko iš Vokietijos pabėgėlių stovyklos į Ameriką, apsigyveno New Jersey, kur dar gyvena mums gerai pažįstamas pusbrolis. Dar nespėjau paskirti laiko platesniems tyrinėjimams ir tolesnių ryšių mezgimui. Tam reikia laiko ir nusistatymo, nes tokia užduotis be darbotvarkės neįveikiama! 

– Kokie būtų patarimai norintiems sukurti savo šeimos ir giminės medį ? Nuo ko pradėti?

– Rašau tinklaraštį (Blog) KLMA tinklalapiui, nes daug kas pradėjo kreiptis šeimos medžių kūrimo klausimais. Ten truputį pašmaikštauju apie savo pastangas rengiantis šiam darbui. Siūlau pirmiausiai surinkti visą turimą medžiagą apie tėvus ir gimines, jų keliones ir gyvenvietes; dabartinius giminių adresus, telefonus, el.pašto adresus. Savo, tėvų, vaikų gimimo metrikus. Santuokos dokumentus. Mokslo pažymėjimus, diplomus. Tėvų imigracijos dokumentus. (Daug galima sužinoti, jei atplaukė laivu, per Pier 21 įstaigą Halifakse).

Nuotraukas surūšiuoti atskirose dėžėse pagal šeimą ir asmenį – tėvo, motinos ir t.t. Po to reikia nuspręsti, kiek giminių įvesti į savo tinklą. Visus? Tik savo? Savo ir sutuoktinio? Tik Šiaurės Amerikoje? Aš iš karto galvojau apie kažkokį albumą, kuriame tilptų kiekvienos šeimos nuotrauka ir trumpi aprašymai. Net juokinga – šiame technologijos amžiuje tai jau labai senoviškas metodas. Dabar geriausia sudaryti tinklalapį arba Facebook puslapį, kurį visi (pvz., giminės) gali skaityti ir prie jo prisidėti.

Norint juos išlaikyti ilgesniam laikui, dokumentus ir nuotraukas reikės suskaitmeninti (Scanning) ir įvesti į tą FB puslapį ar tinklalapį. Nuotraukas ir dokumentus tada galima sudėti į atitinkamas archyvines dėžes ar vokus ir atiduoti, pvz., KLMA. Visur dabar savo archyvų išlaikymui skaitmeniniai variantai yra patys naudingiausi. Žinovų teigimu, nuotraukas lengviausiai įvesti į atmintukus (“Memory Sticks“, “Flash Drives”). Jeigu patys neturim priemonių ar įgūdžių elektroniniu būdu įvesti tokią medžiagą, gal gali ateiti į talką vaikai ar vaikaičiai. Jie tikrai mokės arba išmoks tai padaryti, ir bus labai įdomus ir gražus pratimas kartu pabendraujant su tėvais ar seneliais.

Ačiū už pasidalijimą paieškų patirtimi ir labai konkrečiais patarimais.

Share.

About Author

Comments are closed.