Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečio paminėjimas Anapilio sodyboje

ADVERTISEMENT

Vasario 16-ąją prasidėjusios valstybės nepriklausomybės 100-mečio šventės ir minėjimai kovo 3d. stabtelėjo šalia Lietuvos kankinių šventovės esančioje Anapilio sodyboje, kur pilnutėlėje didžiojoje salėje susirinkusieji tapo gražaus koncerto žiūrovais ir dalyviais. O šventę padovanojo Toronto ir Montrealio (Kanada) bei Klyvlando (JAV) lietuvių šokių grupės ir chorai, tokį patį koncertą Vasario 16-osios proga surengę Klyvlande.

Prie įėjimo į salę žiūrovams buvo įteiktos trispalvės vėliavėlės ir programos, o salėje ant scenos akį patraukė ant užuolaidų tupintys du paukščiai, pažįstami iš kraičių skrynių, karpinių, verpsčių raštų ir liaudies dainų. Tai Ričardo Širvinsko sukurtas Lietuvos šimtmečio ženklas.

Koncertą pradėjo tarsi iš gilios senovės lino drabužiais aprengtos vaidilutės, nešusios ugnį Gabijai pagarbinti – tai Toronto “Gintaro” (vad. Romas Jonušonis) ir Klyvlando “Švyturio” (vad. Aušrinė Širvinskienė, Eglė Žukauskienė) tautinių šokių grupių šokėjos, o su jomis – ir deglus nešę šokėjai, savo žiburėlius sudėję į didelę ugnį – šviesą, stiprybę, vieningumą, be ko negalima nei laisvė, nei tauta, nei valstybė… Ekranų dėka kaip nukeliavome į pirmąją Lietuvos sostinę Kernavę, taip visą koncertą ir prabuvome Lietuvoje, kurią matėme R. Širvinsko sumontuotoje vaizdo juostoje. Po Kanados, JAV ir Lietuvos valstybinių himnų iš ekranų visus pasaulio lietuvius sveikino Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Šventėje viešėjęs Lietuvos ambasadorius Kanadoje Darius Pranckevičius išvardino gražiausius ir didžiausius Kanados lietuvių darbus ir kuriant bendruomenę, ir neužmirštant Lietuvos. Sveikino ir Mississaugos merė Bonnie Crombie, šalia kurios salėje sėdėjo Hazel McCallion, merės darbą baigusi, būdama 94 metų, ir labai gerai žinanti lietuvių bendruomenės darbus ir rūpesčius.

Pasigirdus etnografinių dainų atlikėjos Veronikos Povilionienės įrašui “Tu, Lietuva, tu mana”, į salę subėgo abi tautinių šokių grupės, paskiau vienus šokius atliko torontiškiai, kitus – klyvlandiečiai. Studentus keitė jaunimo, vaikų grupės, šoko net ir patys mažiausi, kurių grupėje yra ir penkiamečių šokėjų. Švysčiojo visų Lietuvos regionų sijonai ir prijuostės bei karūnų kaspinai, skambėjo polkos ir šelmių polkos, senovinis fokstrotas.

Antroji dalis džiugino klausytoją lietuviškomis dainomis, dalis iš kurių jau yra tapusios klasikinėmis, visiems pažįstamos, ne kartą dainuotos įvairiomis progomis. Kai J. Zauerveino ir St. Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę” uždainavo beveik 100 dainininkų: Toronto Prisikėlimo parapijos choras „Volungė” (vad. D. Skrinskaitė-Viskontienė), Montrealio „Balsas” (vad. A. Stankevičius ir K. Kliorytė) ir Klyvlando „Exultate” (vad. R. Čyvaitė-Kliorienė) – daina suskambo iškilmingai, tarsi priesakas ir pažadas, todėl buvo išklausyta stovint… Kiekviename kūrinyje – Lietuva, vienijanti ir laisva, mylima ir pasiilgta, kuri ir yra didžioji noro išlikti lietuviais priežastis. „Būsiu pilku akmenėliu – /Tik savoj palaukėj”, – dainavo chorai Skalno dainą iš muzikinio spektaklio „Devynbėdžiai” (žodžiai K. Sajos, muzika V. Kuprevičiaus) ir dzūkų krašto dainą „O kai sauliūtė tekėjo”: „Ir mes stovėsim, mes nedrebėsim,/Mes visus nugalėsim”, ir “Aušros žvaigždę”: „Pasvydo, aušros žvaigždė pasvydo” (žodžiai A. Strazdo, muzika A. Martinaičio) – kiekvienas suprato, sau į širdį prisiėmė, po Lietuvos pievas kartu su „Ei, jovar, jovar” (N. Sinkevičiūtės muzika liaudies žodžiams) pabraidžiojo, žolynėlius aplankė.

Trečioji koncerto dalis suvienijo šokį ir dainą: šokėjai šoko ne į ritmą įrašams, bet čia pat dainuojančiam chorui. Pabaigoje – N. Kersnauskaitės ir R. Čyvaitės-Kliorienės „Viena šeima – viena tauta” į salę sukvietė visus dainininkus ir šokėjus – su per Rasas surinktų žolynų verbomis ir taip pat trumpiausią naktį menančiomis šviesomis vyresniųjų bei mažomis trispalvėmis – mažiausiųjų rankose. Jungtiniam chorui akompanavo torontiškė „Volungės” choro akompaniatorė Ilona Damašiūtė-Beres.

Koncerto pabaigoje žiūrovai stovėjo, plojo ir… nėjo namo, kol choras nepakartojo dainos.

Lietuvos ambasadoriaus Kanadoje D. Pranckevičiaus žodžiais, tik susitelkę pokario lietuviai Kanadoje galėjo padaryti tiek, kiek jie padarė. Tokia graži šventė paliudija, kad lietuviai dar sugeba susitelkti, susivienyti: savo darbą, rengiant šį koncertą, padovanojo ne tik minėti chorų ir šokių grupių vadovai, bet ir visi kiti vadovai, programos atlikėjai, jų, ypač mažųjų, tėvai, apšvietimu pasirūpinęs „Gintaro” šokėjas Linas Kairys, salės tvarkytojai, programos sudarytojai – visi, dirbdami viena kryptimi, o finansiškai šventę parėmė Kanados lietuvių fondas ir Kanados lietuvių bendruomenė.

Rima Žemaitytė-De Iuliis

no images were found

Nuotraukos V. Poskaus