Eglė Juodvalkė (1950.I.28 -2020.III.28)
Eidama 71-uosius metus, kovo 28 d. mirė poetė, žurnalistė, rašytoja Eglė Juodvalkė. Liūdną žinią Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkei Birutei Jonuškaitei pranešė velionės vyras rašytojas Henrikas Skvarčinskis.
Eglė Juodvalkė gimė 1950 metais Čikagoje. Čia universitete studijavo slavistiką ir teatro meną. Poezijos rinkiniuose Jei tu paliesi mane (1972 m.), Pas ką žiedas žydi (1983 m.), Mnemosinės vėrinys (1996 m.) žymu modernių literatūros srovių įtaka, vyrauja tautinės aspiracijos, moters brendimo ir savivokos motyvai. Eilėraščių rinkinyje Sakalai naktį nemiega (2011 m.) vyrauja rezistencijos tematika. Išleido eilėraščių rinktinę Veidrodis ir tuštuma (2002, lietuvių ir anglų kalbomis), atsiminimų knygą Cukraus kalnas, arba Lietuvės cukrininkės nuotykiai Amerikoje ir kitose egzotiškose šalyse (2000 m.). Anot Dalios Satkauskytės, poetei būdingas bendrumo su savo gentimi jausmas, kuris yra labiau egzistencinis, o ne lokalinis matmuo. Jos poezijoje folkloro motyvai įsipina į pasaulio kultūros aplinką. E.Juodvalkė 1975 m. laimėjo universiteto premiją už geriausią moters pagalbinį vaidmenį vienaveiksmėje pjesėje. 1976 m. vaidino universitete anglų kalba pastatytoje Antano Škėmos pjesėje „Ataraksija“, taip pat Vinco Krėvės dramoje „Skirgaila“. 1976–1995 m. dirbo Laisvosios Europos radijo lietuvių skyriuose Niujorke Poetės kūryba 2001 m. ir 2011 m. įvertinta Lietuvių rašytojų draugijos metų knygos premija.
E.Juodvalkė visą gyvenimą sirgo cukriniu diabetu, kuris jai buvo nustatytas vaikystėje, kai būsima poetė buvo penkerių. „Neatsimenu gyvenimo iki diabeto. Kiek atsimenu, visada reikėjo insulino, vaistų, laikytis maitinimosi režimo ir viso to, be ko diabetikas neišgyventų“, – Lietuvos rytui yra sakiusi E.Juodvalkė. Per savo gyvenimą poetė mažiausiai 50 kartų gulėjo ligoninėse. Ji žinojo, kad ateis metas, kai liga nualins inkstus ir prireiks juos persodinti. Tokia operacija jai buvo atlikta JAV 1983 metais, kai rašytojai buvo 33-eji. Po vienuolikos metų Miunchene jai buvo persodinta kasa. Pasak rašytojos vyro Henriko Skvarčinskio, liga poetei nesutrukdė keliauti ir kitaip intensyviai mėgautis gyvenimu: „Savo prisiminimų knygoje „Cukraus kalnas, arba Lietuvos cukrininkės nuotykiai Amerikoje ir kitose egzotiškose šalyse“ ji papasakojo apie kovą su cukralige. Aprašė, kaip neteko inkstų, kiek patyrė persodinimų, tarp jų – tris kartus kasos. Visa tai persipynė su jos nuotykiais Melburne, Ekvadore ar Pietų frikos džiunglėse.“
Savo aubiografijoje knygai Egzodo rašytojai, autobiografijos (Vilnius,1994) “Kelios mintys apie save” Eglė Juodvalkė rašė:
“Nors kraštas, kuriame 1950 metais išvydau pasaulį vadinosi Amerika, aš gimiau ir augau visai kitoje šalyje, sukurtoje iš savo lietuvių tėvų atsiminimų, pasakojimų, iš išeivijoje leistų Lietuvos istorijos ir grožinės literatūros knygų,iš šeštadienio lituanistinės mokyklos, skautų ir neolituanų organizacijų ir iš daugelį metų pro geležinę uždangą sunkiai prasiskverbusiu žinių apie okupuotą Lietuvą. Namuose tebuvo viena kalba – lietuvių. Bet kartu penkias savaitės dienas pradžios mokykloje, vėliau vidurinėje ir universitete buvo kita kalba – amerikiečių. Todėl ir kūrybai vartoju tas dvi kalbas, kurių panašumas tik tas, kad žmonės jas vartoja informacijai vienas kitam teikti.
<…>…..nedelsdama bandžiau kurti lietuviškai. Pirmąsias eiles, taip pat su rimais, išspausdino Ateities žurnalas. Vengiau kLasikinės formos,,kuri tada man atrodi nelanksti ir primesta eilėraščiui, trukdanti aiškiai reikšti sudėtingą ar paprastą mintį, jausmus. Lenkiu galvą preš tuos, kurie valdo klasikinę formą. Bet pati, be abejonės, veikiama gyvenamojo laiko – Vietnamo karo, 1968-ųjų studentų demonstracijų, vadinamojo hippių judėjimo, moterų teisių sąjūdžio , liberalios universiteto aplinkos, modernių literatūros srovių, pasukau kita linkme. Savarankiško gyvenimo pradžia sutapo su bandymais rasti savitą braižą, ugdyti kritišką žvilgsnį. Poezijos prasmės ieškojau ne jos formos, minties ar kalbos grožyje, net ne mėginimuose atsakyti į esminius klausimus, o jų kėlime<…>
<….>Mano tėvas ekonomistas, motina – matematikė. Jie neteko savo profesiju kartu su tėvyne. Gyvendami svetur, visais įmanomais būdais skatino vaikus siekti aukštojo mokslo ir likti lietuviais .Kai lankydama vidurinę mokyklą pradėjau rašinėti į lietuviškus laikraščius apie organizacijų susirinkimus ar kokius kultūros renginius, tėvai pradėjo man mokėti po dolerį už kiekviena paskelbtą straipsnį. Taip rašymu pradėjau užsidirbti kišenpinigių. Šiandien rašymu užsidirbu pragyvenimą, tik nebe spausdinamais straipsniais, o į eterį išskrendančiais, nes nuo 1976 dirbu “Laisvosios Europos” radijo lietuvių skyriuje .
Retai rašau apie Lietuvą. Kai aplankiusi Vilnių grįžau į Ameriką, parašiau keletą eieraščių, kuriuose mėginau išreikšti bent dalį manyje sukilusių jausmų.”
“Juodvalkei būti lietuve reiškia mokėti lietuvių kalbą; būti rašytoja reiškia ta kalba ir tą kalbą kurti, nes kiekvienas savitas rašytojas atnaujina kalbą. Pati Juodvalkės kalba, jos eilėraščiai yra jos ryšys su tauta.”- rašo Marija Stankus – Saulaitė (Eglės juodvalkės mįslė,,1983)
Rašytoja po pirmosios kelionės grįžo I Lietuvą ne kartą. Ją domino partizaninis judėjimas ir jame dalyvavusių žmonių likimai, skaudi patirtis,tai atspindėjo ir viename iš eilėraščių rinkinių. Poetė noriai dalyvavo susitikimuose su skaitytojais, “Poezijos pavasario:” ir “Druskininkų rudens” literatūros festivaliuose, Lietuvos televizijos laidose, skaitydama savo poeziją.
Drauge su PLB fondu E. Juodvalkė buvo įsteigusi savo tėvo, išeivijos visuomenininko Antano Juodvalkio stipendiją, kuri ne vienerius metus yra skiriama VDU studentams. Fondui baigus savo veiklą, rašytoja tapo vienintele šios stipendijos mecenate.
