Česlovas Senkevičius
Jaunystė – tai pats linksmiausias gyvenimo laikotarpis. Jaunų žmonių polėkius tenkina įvairios smagios valandos, bendraamžių ir vienminčių kuriama, organizuojama veikla.
Šis ryškus bruožas dažnai susilaukia ir priekaištų, kad jaunimas per mažai rūpinasi dvasinėmis gelmėmis, plaukia daugiau paviršiumi, kur daugiau malonių akimirkų. Toks požiūris betgi apibūdina tik dalį tikrovės, kuri iš tikrųjų yra ir platesnė, ir gilesnė, dažnai iš šalies nepastebima arba nenorima pastebėti, ypač žvelgiant į tą jaunimą, kuris yra organizuotas, užsimojęs bendromis pastangomis siekti reikšmingų tikslų, stengiantis ir linksmą pramogavimą padaryti gera priemone užsibrėžtiems tikslams siekti. Šitai pastebint į akis krinta ir mūsų išeivijos lietuviško jaunimo susiorganizavimas, nuosekli veikla ir tęstinumas vis nestokojant jaunuolių, stojančių vieton tų, kurie “pasensta”. Tikslas paprastas ir kilnus – išlikti lietuviais negyvenant Lietuvoje. Rodos, dalykas tikrai nesudėtingas. Tačiau, kaip gyvenimas rodo, pasitempti vis dėlto reikia, kad pastangos atrodytų tikros, o ne vaidinamos. Taigi, kalbama apie Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungą, vienaip ar kitaip pažįstamą ir išeivijoje, ir Lietuvoje. Šios Sąjungos atstovai, neseniai išsiskirstę po XIII-ojo Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso po savo gyvenamuosius kraštus, apylinkes ir draugysčių ratelius, parsivežė ne tik glėbius malonių įspūdžių, bet ir Kongreso priimtas rezoliucijas. Jos byloja vis pasikartojantį ryžtą išlaikyti lietuvybę, kas ir sudaro jau trečiąją išeivijos kartą pasiekiantį, nesikeičiantį pagrindinį Sąjungos tikslą. Tuo viešai skelbiamas už Lietuvos ribų gyvenančio lietuviško jaunimo visuomeninių užduočių tęstinumas. Belieka džiaugtis, kad ilgametė pamainų grandinė nenutrūksta – sveikinti ir linkėti, kad ji stiprėtų vis veiklon įsijungiant naujiems entuziastams, apsisprendusiems būti kartu su tos pačios lietuviškos kilmės jaunimu.
Tikslai, nors kilnūs arba būtini, savaime nepasiekiami. Ir juo jie svarbesni, juo daugiau reikia dėti pastangų jiems pasiekti, ir tai gerai apgalvotų, apsvarstytų – kaip, ką, kada ir kodėl atlikti, nuo ko pradėti, kokios pagalbos ir iš kur tikėtis. Visa tai natūraliai sukelia ir nuolatinį rūpestį. O labai dažnai nieko atidėlioti nebegalima, reikia veikti tuoj pat. Todėl ir tokiems atvejams turi būti iš anksto pasiruošta, nes užsibrėžtų tikslų siekiant kiekviena diena gali atnešti netikėtumų, sudaryti kliūčių, kurios turi būti įveikiamos. Todėl pasiruošimo atidėlioti nereikėtų, nes visa, kas naudinga, geriau daryti šiandien nelaukiant rytdienos. Pastaroji gali būti gundanti dar nieko nepradėti, dar laukti. O jau patekus į atidėliojimo įprotį dingsta energija, blėsta entuziazmas, ir geri norai bei šaunūs tikslai belieka iškilmių šūkiuose ir plakatų įrašuose. Visa tai verta prisiminti įsijungus į organizuotą veiklą, kuri normaliai reikalauja planingų įsipareigojimų, nes pribėgom pagal ūpą ir orą nedaug ką nuveiktume. Taip yra ir su tuo mūsų didžiuoju rūesčiu – lietuvybės išlaikymu. Norint pasiekti geresnių rezultatų reikia naudoti visas priemones, kurios būtų tam reikalui tinkamiausios – pvz. dažniau vartoti lietuvių kalbą, skaityti lietuviškus tekstus, domėtis lietuvišku gyvenimu ir jame aktyviau dalyvauti, priklausyti savoms parapijoms bei organizacijoms, bendrauti, draugauti su lietuviais, lankyti Lietuvą – dar daug yra galimybių ir projektų, kurie taptų kasdienybės dalimi juos pasitelkiant. Atsimintina ir tai, kad šv. Kazimieras, kurio dieną švenčiame kovo 4, yra lietuvių jaunimo globėjas. Šita privilegija turėtų būti taip pat tinkamai suprasta ir įvertinta. Tad testiprina Jis mūsų jaunimo pastangas neišsižadėti savo kilmės.
