Mintimis ir įspūdžiais apie Lietuvos Šimtmečio dainų šventę “Vardan tos…” dalijasi muz. Nijolė Benotienė, Toronto Jaunimo choro vadovė, ir dainininkės.
Dainavome, keliavome ir džiaugėmės Lietuva
Nerašysiu skaičiais, kiek dalyvavo, iš kur atvyko, kas nepavyko, kam maistas nepatiko ar kodėl eitynės miesto gatvėmis per ilgai užsitęsė, nes tokių straipsnių kiekvienas galėjo pasiskaityti Lietuvos spaudoje ir susidaryti savo nuomonę, kur yra šventės vertybė, ką mums reiškia tokios šventės, kiek pastangų, kūrybos ir meilės įdėta, kuriant ir ruošiant šimtmečio šventę, ir ar verta kreipti dėmesį į visiškus mažmožius. Kaip miela, kad Toronto lietuviai grįžo turtingi tuo, ko rankomis neapčiuopsi, nebuvusiam neparodysi, nepamesi, nes viskas giliai širdyje.
Visus metus Toronto Jaunimo choras, prisiglaudęs Prisikėlimo parapijos patalpose, kiekvieną repeticiją aplankomas ir pagiriamas klebono kun. Jono Šileikos, OFM, kruopščiai ruošė šventės repertuarą. Repeticijos vyko kas savaitę, o kartais net ir po du kartus, nes žinojome, kad į šventę bus priimami tie kolektyvai, kurie bus gerai išmokę visas dainas. Tokia chorų perklausa Lietuvoje vyksta visą laiką. Kovo mėnesį įrašę savo dainavimą ir nusiuntę į Lietuvos liaudies kultūros centrą, nekantriai laukėme atsakymo. Ir valio, po kelių dienų gavome kvietimą į šventę. Jaudulys, džiaugsmas, bilietų kelionei pirkimas, choro marškinėliai ir švarkeliai, patarimai, ką vežti lauktuvėms, kuo apdovanoti Vilniaus gyventojus einant šventinėse eitynėse, buvo aptariama beveik per kiekvieną likusią repeticiją.
Toronto Jaunimo choro merginos, visos Kanadoje gimusios ir augusios lietuvaitės, baigusios universitetus ir dirbančios profesinį darbą, į šventę važiavo turėdamos įvairių tikslų, norų, lūkesčių: dalyvauti šventėje, susitikti su giminėmis, pakeliauti po Lietuvą ar pirmą kartą aplankyti senelių gimtinę. Dainų šventėje dalyvavo ir kiti Toronto kolektyvai: vaikų choras „Gintarėliai”, šokių grupė „Gintaras”, mišrus choras „Volungė”, na, ir žinoma gausus būrys Toronto lietuvių, kuriuos sutikę mieste sveikinomės, lyg būtume artimiausi giminės ir kurie, neturėdami dalyvauti repeticijose, galėjo aplankyti visus šventės proga suruoštus renginius.
Šventė Toronto lietuvių akimis
“Nuostabi šventė! Jaučiau džiaugsmą, kad teko dalyvauti tokioje šventėje, į kurią suvažiavo iš įvairių pasaulio kraštų, jaudulį, kad galėjau giedoti Lietuvos himną Lietuvoje, pasididžiavimą, kad esu lietuvė!” – džiaugsmingai apie šventę kalbėjo ilgametė šokių grupės “Gintaras” vadovė Rita Karasiejienė.
Jai pritarė ir dosniai lietuvišką veiklą remianti Dana Sakienė. “Gražiausia šventė, kurią esame matę iki šiol, o matėme net kelias”, – sako ji. Dalia Nausėdienė šį kartą Lietuvoje buvo su visais penkiais vaikaičiais. Du iš jų priklausė šokių grupei “Gintaras”, o kiti trys buvo dalyviai, žiūrovai, turistai. “Labai įspūdinga šventė, nors man jos visos gražios, tiesiog viena gražesnė už kitą, – sako Dalia, – ir visose graudinuosi, o ypač dabar, kai tokioje šventėje dalyvauja vaikaičiai”. Buvo laikas, kai pati Dalia šoko tautinius šokius. Ir ne tik šoko, bet ir buvo “Gintaro” grupės šokių mokytoja: “Vėliau mūsų vaikai šoko, ir mes važiavom į Lietuvą, o dabar – vaikaičiai, ir vėl esu čia. Stebėtina, kad Lietuva dar ne visai supranta, kaip svarbi ši šventė mums, mūsų vaikams ir vaikaičiams – baigia Dalia Nausėdienė.
Juozas Karasiejus, ilgametis šokių grupės “Gintaras” vadovas, buvo kalbinamas Lietuvos televizijos žurnalistų, kuriems priminė, kad atvažiavo čia ne tik užpildyti po pasaulį išsisklaidžiusių keturių milijonų lietuvių skaičiaus, bet ir išmokti naujų lietuviškų žodžių. Labai greitai lietuvių žodynas gausėja “sulietuvintais” angliškais žodžiais, teršiančiais mūsų gražią kalbą. “Ypatingai gražūs šokių raštai, formos, kulminaciniai sprendimai,” – šokių dienos koncertą vertindamas sako Juozas. “Visa programa labai sklandžiai ir įdomiai sustatyta. Čia Kisielienės stiprybė, ji mato visą plotą, visą eigą, ji turi tiek daug žinių ir patirties”, – Juozo mintis baigia Rita, dar pridėdama, kad ir pučiamųjų orkestrų pasirodymas, ir ansamblių, ir kanklių koncertai buvo tiesiog nuostabūs.
muz. Dalia Viskontienė (d. 1-oji) su Jaunimo choro dainininkėmis
Tikriausiai sunku pajusti joje nedalyvavusiems šventės įspūdingumą, didingumą ir svarbą tiek Lietuvai, tiek mums, išeiviams, nes mums (ten buvusiems), tik pradėjus kalbėti apie šventę, grįžta emocijomis pripildyti prisiminimai. Danutės Pargauskaitės-Biskienės paklaususi apie dainų šventę, atsakymą supratau beveik akimirksniu, nes tuoj akyse pasirodė džiaugsmo ašaros ir pritariamai linguodama galvą tepasakė: “Mačiau Lietuvą vaikų akimis ir pati sau pagalvojau, kad savo pareigą – išauginti vaikus lietuvaičiais – atlikau.” Tomas ir Matas Biskiai džiaugėsi šventėje viskuo: šokių repeticijos buvo puikiai organizuotos, reikalavimai aiškūs, nustatytas repeticijų laikas kartais baigdavosi net anksčiau, negu buvo suplanuota, o po šventės – kita šventė su giminėmis, kurie, vis abejodami, ar bus įdomu, ar patiks Lietuvoje, vedė, vežė; rodė ir Lietuvos mišką, ir Nemuną, ir pilį, ir kaimą, o po giminių – skautų stovykla Rumšiškėse, kurioje dalyvavo Matas Biskys, buvo įvertinta tik: OH! Nuostabi!
Gražūs Lietuvos žmonės
“Turėjau progą 2003 metais dalyvauti Lietuvos Dainų šventėje su šokių grupe “Gintaras”, bet visą laiką norėjau dalyvauti Dainų šventėje ir kaip dainininkė. Šį kartą pavyko tą norą išpildyti. Man patinka dainuoti, o kai kartu dainuoja tūkstančiai kitų žmonių, tai ypatingas jausmas,” – sako Viktoria Benotaitė, Jaunimo choro dalyvė. – Lietuva man paliko labai gerą įspūdį, ypač jaunimas: žmonės malonesni, matosi jų noras padėti, patarti, pasiūlyti. Ypač tai pajutau viešbučiuose, maisto, knygų ir statybinių medžiagų parduotuvėse, nes ėjau pirkti choro plakatui koto. Nustebau, kai darbuotojas stengėsi padėti surasti, ko man reikia ir dar nuo lietaus švarkelį pasiūlė įsigyti, nes oro tarnyba pranašavo lietų.”
Žmonių nuoširdumu ir jautrumu džiaugėsi ir Montrealio choro “Balsas” dvi dainininkės Lilė Gedvila ir Violeta Adomonytė-Ramsay, kurios, kaip ir mes, iš viešbučio ėjo į autobusų stotelę, kad nuvyktų į repeticiją Vingio parke. Kiek paėjusios suabejojo, ar tikrai jos eina teisinga kryptimi, sekdamos paskui mus. Patarlė sako: “moki žodį, rasi kelią”. Jos taip ir padarė, tuoj pat paklausė arčiausiai ėjusio žmogaus, kuris ne tik patikslino, kad jos eina teisingu keliu, bet paklausęs, kur ir dėl ko važiuoja, pasisiūlė jas nuvežti tiesiai į parką, o mes, stovėdamos aikštelėje, tik spėjom pamojuoti gražiu automobiliu pro šalį skriejančioms ir patenkintais veidais besišypsančioms Montrealio choro dainininkėms – Lilei ir Violetai.
Andrea Benotaitė, važiuodama Uber užsakytu automobiliu, jame paliko savo piniginę su visais dokumentais. Nespėjusiai gerai išsigąsti ir pradėti rimtas paieškas po 30 minučių piniginė su visomis kortelėmis ir visais eurais buvo grąžinta savininkei, už ką ji, žinoma, dosniai atsilygino.
Buvo ir kitų nuotykių, kai buvo grąžintas pamestas mobilus telefonas, maršrutiniame autobuse paliktos dainų gaidos ir kt.
„Volungės” choristei Julijai Danaitienei ir Jaunimo choro dainininkei Viktorijai Benotaitei atmintyje liko tai, kad Lietuva labai stengėsi visus dalyvius ir žiūrovus apjungti šventine nuotaika ne tik renginiais, išpuoštu miestu, nemokamu viešuoju transportu, bet tas ryšys ypač jautėsi žengiant šventinėse eitynėse per miestą. “Mes neturėjome kapelos, kad mums žygiuojant grotų, kaip kad kitoms grupėms, tai visą smagumą pridavė žiūrovai – tie, kurie stovėjo gatvėse ir mums mojavo ir sveikino. Įdomu buvo tai, kad jie mums tarė ačiū, kad atvykome į Lietuvą iš Kanados dalyvauti šventėje. O mes jiems sakėme ačiū, kad suruošė, suorganizavo visą šventę ir leido mums (išeivijai) prisijungti,“– sako Viktorija ir Julija.
Šventinės eitynės tikrai buvo įspūdingos mūsų jaunimui, nes beveik kiekviena choristė apie jas kalbėjo ir vis kitaip jas pajuto.“ Mes žygiavome beveik visų eitynių pabaigoje, bet gatvėse vis tiek buvo daugybė žmonių, kurie sveikino mus, mojavo mums, dainavo su mumis. Jų entuziazmas buvo užkrečiantis, ir aš pagalvojau, kad mūsų visų meilė Lietuvai yra labai didelė ir, nepaisant visų sunkumų, Lietuva gyvens ir klestės. Aš ir dabar matau mus, einančias Vilniaus gatvėmis pro vartus į Vingio parką, pro visus į mus žiūrinčius ir sveikinančius žmones,” – sako Jaunimo choro narė Rasa Šiaučiūnaitė.
Eitynės Vilniaus gatvėmis nuo Katedros aikštės ir Elei Stravinskaitei paliko neužmirštamą įspūdį, nes ji kartu su savo drauge Viktorija nešė Kanados vėliavą ir užrašą Kanada. “Čia man buvo didelė garbė. Šitą įvykį laikysiu širdyje visą gyvenimą “– sako Elė, Jaunimo choro dainininkė.
“Nepriklausomybės šimtmetis tai ypatinga proga. Ji nesikartoja. Aš norėjau dalyvauti šiame istoriniame įvykyje, norėjau artimiausiu būdu patirti jo svarbumą. Akimirka, kuri mane labiausia sujaudino, buvo ne per patį dainų šventės koncertą, o per repeticiją, kurios metu pradėjome giedoti „Lietuva brangi”, ir visi, kurie tuo metu buvo Vingio parko aikštėje, paliko, ką tuo metu darė, atsistojo ir kartu su visu jungtiniu choru giedojo. Šita pagarbos ir vienybės akimirka labai palietė mano širdį,”– jautriu prisiminimu dalinasi Jaunimo choro dainininkė Rūta Samonytė.
„Kelionė į Lietuvą atrodė kaip piligriminė, kultūrinės reikšmės kelionė į mano protėvių tėvynę. Susitikimuose su giminėmis ne kartą buvau pasveikinta “sveika atvykus į namus”, ir aš tikrai šioje šalyje, su kuria susijęs visas mano gyvenimas, jaučiausi kaip namie. Tas artumas buvo dar didesnis, nes Dainų šventėje per dainą ir muziką visi buvome suvienyti meile ir pasididžiavimu Lietuva. Tai buvo nepamirštamas patyrimas, kuri aš ilgai branginsiu,“- mintimis dalinasi Jaunimo choro dainininkė Aleksandra Valaitytė.
„Man įspūdingiausios akimirkos buvo pabaigoje, – jausmingai prisimena Andrea Benotaitė, – kai žiūrint nuo estrados matėsi daugybė plevėsuojančių Lietuvos vėliavų žiūrovų tarpe, o paskui, visiems žmonėms susikibus rankomis per paskutinius šventės kūrinius ir ypač giedant tautos himną, ir pabaigoje įjungus telefonų žiburėlius – liko neužmirštamas vaizdas ir jausmas.”
Baigėsi šventė, Vingio parko tribūnose stovėję tūkstančiai dainininkų, kaip sulipo tik jiems žinoma tvarka, taip ir greitai visi kartu pradėjo lipti žemyn. Už estrados buvo sustatyti autobusai, kurie tuoj pat skubėjo vežti visos Lietuvos dainininkus namo. Kai kuriems daugiau nei trys valandos kelio. Mes, Jaunimo choro ir “Volungės” dainininkės, visos stovėjusios greta, neskubėjome skirstytis (mums iki namų šiek tiek daugiau valandų užtruktų sugrįžti… ), priėjus artimiesiems ir giminėms, fotografavomės, glebėsčiavomės, dėkojome vieni kitiems ir džiaugėmės, kad buvome čia. Stebuklingai greitai prasisklaidžius visai tūkstantinei choristų miniai, palipome į aukštesnę estrados pakopą ir nusifotografavome prie dainų šventės vėliavos. Laiptai jau buvo visai tušti, įgarsinimo darbuotojai tvarkėsi aparatūrą, ardė sustatytus garsintuvus, mikrofonus, vyniojo laidus. Žinojome, kad kairėje estrados pusėje stovėjo australiečių chorai, bet jie tikriausiai jau bus išsiskirstę. Didžiam nustebimui, jie dar buvo ten, parke susėdę ant suoliukų lyg ir mėgina apgalvoti ir, tikriausiai kaip ir mes, suvokti, ar tikrai jau viskas? Dalia Didžytė iš Melburno, į šventę atvykusi su savo trijų mėnesių dukryte Vaiva, šventėje grojo kanklėmis ansamblyje “Vaidilutė”, jos mama Dalia Didžienė, Melburno dainos sambūrio choristė, nėra praleidusi nė vienos Dainų šventės Lietuvoje, pradedant nuo Pasaulio Lietuvių šventės 1994 metais, na, o visa likusi šeima – palydovai. Pasidalinę mintimis apie šventę atsisveikinom su australiečių grupe ir pagrindiniu Vingio parko takeliu kopėme į kalniuką, vedantį prie išėjimo vartų. Lyg norėdama dar kartelį prietemoje įsitikinti, nejaugi tikrai visa estrada ir parkas tuščias, o gal akimis atsisveikinti – atsisukau, ir štai – visai netoli nuo mūsų Jaunimo choro pulkelio į kalnelį pamažu kopė visa gausi ir graži Polikaičių šeima iš Čikagos, ne tik dainavę ir soliavę, bet ir dirigavę, ir ploję, ir organizavę visą išeivijos dalyvių komandą.
Keistas jausmas, o gal klausimas, liko širdyje: ar tik mums, išeiviams, nėra kur skubėti? Ar tik mes norime, kad tokios gyvenimo akimirkos tęstųsi kuo ilgiau? Ar tik mes, prisimindami Lietuvą ir šventę, apsiašarojame?
Nijolė Benotienė
Vilnius – Torontas
Ntrs. iš asmeninių archyvų
