Kasmet rudenėjant Toronto Prisikėlimo parapijos bendruomenė susirenka ne darbui. Tradicinė metinė parapijos vakarienė būna gera proga susirinkus apžvelgti, kas padaryta, o kartais tiesiog pabūti kartu, pasidžiaugti bendravimu.
Ir šiemetiniai parapijos pietūs, vykę lapkričio 7 dieną, buvo tokia rami, ori šventė (rengėjai – parapijos visuomeninės veiklos sekcija, vad. A. Pleinytės). Ji prasidėjo Mišiomis, kurias aukojo Prisikėlimo parapijos ir kaimyninės Lietuvos Kankinių parapijos kunigai, prelatas E. Putrimas. Muzikinėje liturgijoje dalyvavo muz. Dalios Viskontienės vadovaujamas “Volungės” moterų ansamblis, giesmes vedė Danutė Pranaitienė.
Vakarienės iškilmes pradėjusi sveikinimu susirinkusiems Prisikėlimo parapijos tarybos pirmininkė R. Girdauskaitė vadovavimą programai perdavė S. Kuliavui. Prisikėlimo kredito kooperatyvo valdybos pirmininkas Jurgis Valaitis įteikė dovaną parapijai $5,000 čekį, ir buvome pakviesti į mažąją dainų šventę. Ją mums surengė gausesnis nei paprastai choras – praėjusios vasaros dainų šventės Čikagoje dalyvis. Vadovių muz. D. Viskontienės ir N. Benotienės, D. Radtkės pakviesti, metus laiko į repeticijas rinkosi ne tik volungiečiai, parapijos jaunimo choras, bet ir kiti dainos mylėtojai. Jie kartu su kitais Kanados dainininkais gražiai atstovavo Toronto lietuvių bendruomenei Čikagoje, o šį vakarą nutarė prisiminti tos šventės nuotaiką.
Ant pakylos sustojo 70 – įvairaus amžiaus (dainų šventėje būta 80-ties), įvairių užsiėmimų dainininkų. Jie padainavo mums dainų šventės repertuaro nedidelę dalį kūrinių, bet, atrodo, pačių gražiausių. Šioje salėje jos nuskambėjo tikrai iškilniai – gal todėl, kad savi dainavo saviems, o gal ir dainų šventės nuotaika dar neišblėsusi. Akompanuojant pianistei I. Beresnevičienei, skambėjo dainos iš ciklo Čiurlionio keliu, lyriškos, primenančios lietuviškos gamtos ir žmogaus ryšį, keliančios jo dvasiai giedrą ir nusiraminimą. Liūdnoką susimąstymo ir prisiminimų bangą atnešė daina apie tremtinio dalią. Kęstučio Daugirdo Lietuvos Atgimimo sąjūdžio 25-mečiui skirtojo ciklo Bunda jau Baltija mus sugrąžino į tuos istorinius laikus. Gyvai nuskambėjo smagioji Ak vija pinavija: muz. Dalia Viskontienė visiems “išdavė” Prisikėlimo parapijos klebono kantrybės šaltinį – žvejybą ir atsilygindama paskyrė jam žvejišką dainą Stintapūkis. Lyriškoji Baltas paukštis ir porą kartų kartota Mūsų dienos kaip šventė užbaigė šią prasmingą programą, paįvairintą eilėmis.
Vakarienės metu (ją gamino G. Kobelskienė ir talkininkės) neilguose pasisakymuose padėkos buvo išsakytos abiems – buvusiam ilgamečiui parapijos klebonui Augustinui Simanavičiui OFM ir dabartiniam J. Šileikai, OFM. Kalbos, ir rimtos, ir šmaikščios, parodė svarbiausia: dvasios bendrystę, tarpusavio šilumą ir supratimą.
Parapijos bendruomenės vienybė bei susitelkimas – ne savitikslis, jis nukreiptas į ateitį, į darbų ir dvasinio gyvenimo tradicijų tęstinumą. Tuo galėjome įsitikinti, žiūrėdami Andriaus Kaknevičiaus, kurį galima vadinti parapijos baltuoju metraštininku, neilgą dokumentinį filmą apie praėjusią vasarą Kretingos stovykloje. Spalvingi kadrai mus nukėlė į jaunystę, juoku ir spalvomis klegančią stovyklą ir, esu tikra, ne vienam norėjosi sugrąžinti laiką atgal ir būti ten, kartu su stovyklautojais. Laiko pasukti neįmanoma, bet galima pasidžiaugti, kad su meile ir atidumu, katalikiška dvasia auginama pamaina, kad parapijos bendruomenės darbai ir tradicijos būtų perduodami į geras rankas.
S. Katkauskaitė, ntrs. D. Puterienės
