Toronto „Volungės” choristai besiruošdami Dainų Šventei sužavėti nauju K.Daugirdo kūriniu “Dainuojanti revoliucija”

ADVERTISEMENT

„Padainuosim dainų dainelę”

Danguole Lelienė
Kovas,2015

Nuoširdžiai ir užtikrintai žengiam į baigmės tiesiąją Dainų šventės Čikagoje link. Apie 90 iš mūsų, “Volungės” didysis Toronto lietuvių choras, Negalim sustot dainuot, nes Mūsų dienos kaip šventė, kai Atskrend sakalėlis ir Giria žaliuoja

2015 m. liepos 5 dieną Čikagoje vyks 10-oji Amerikos lietuvių dainų šventė, kurioje bus ne tik dainuojama, bet visi stebėsime ir puikų reginį. Koks jis bus, kol kas neskelbiama, bet neabejotinai jis bus nuostabus. Jau dabar intensyviai dirba didelė komanda, vedama kūrybingo muziko ir Čikagos lietuvių “Dainavos” choro vadovo Dariaus Polikaičio. Nuolat jaučiame jų dėmesį, gaudami įvairias instrukcijas, informaciją apie pasiruošimą šventei. Neseniai mus pasiekė dainų įrašai atskiriems balsams, kurie yra neįkainojama pagalba mokantis šventės dainas. Balsų sujungimui ir bendrai harmonijai gauti dirba gabūs Toronto muzikai. Vien su “Volungės” choru dirba ne tik jos vadovė Dalia Viskontienė, bet ir energingoji Nijolė Benotienė, kuri parašė puikius žodžius dainai Daina aš gyvenu. Didelę pagalbą teikia akomponiatorė ir sodrus “Volungės” altas Danguolė Radtkė, apjungdama dainoms vyrų balsus ir pakeisdama į Šventės chorvedžių seminarus dažnai išvykstančią “Volungės” vadovę. O nuolatinė “Volungės” akomponiatorė Ilona Beres, akylai prižiūri, kad dainininkai nenuklystų nuo kūrinių tonacijos.

Volungiečiai laimingi, ir sveikinam tuos tautiečius, kurie panoro pajusti tūkstančio lietuvių Širdžių kalbą (kompozitoriaus G. Abariaus) Čikagoje liepos pradžioje ir, prisimindami savo šaknis ir kilmę, pirmą kartą kartu uždainuoti Tėvyne mūsų… Dalis jų jau anksčiau tapo “Volungės” nariais, o kiti, norėdami geriau išmokti dainas, prisijungė prie didžiojo Šventės choro.

Lietuvių dainų šventės Amerikos žemyne pradėtos rengti 1956 metais ir iki 1991 metų buvo laikomasi 5 metų intervalų. Visos jos vyko Čikagoje, išskyrus 1978 metus, kada 5-oji Dainų šventė įvyko Toronto mieste. Vėliau, po 15 metų pertraukos, 2006 metais ir vėl Čikagoje buvo surengta 8-oji Dainų šventė. Ši šventė, pavadinimu “Atsiliepk daina” ne tik atgaivino Dainų švenčių tradiciją, bet tapo tarsi vienybės ženklu – kad ir kur begyventume,  mes esame vienos tautos vaikai. O kulminacine gaida buvo pasirinkta daina Giesmė naujajai žemei, kurią parašė Lietuvoje gyvenantis kompozitorius G. Svilainis pagal išeivijoje gyvenančios N. Kersnauskaitės žodžius. Šiuo kūriniu buvo išreikšti išeivijos lietuvių jausmai naujajai žemei, priglaudusiai tūkstančius vaikų.

2010 metais lietuviškomis dainomis ir dundančiu griaustiniu nuaidėjo Amerikos lietuvių 9-oji Dainų šventė, kurios meno vadovė buvo Dalia Skrinskaitė-Viskontienė. Čia liepsnojo aukuras, vaidilutės šnibždėjo maldas pagoniškiems dievams, aukštyn į dangų vis pakildavo Krivių Krivaičio grūmojanti lazda… Ši šventė buvo ypatinga tuo, kad chorui dainuojant, salėje vyko spektaklis su dekoracijomis ir temos vystymu – skraidė žasys, kilo balti balandžiai, šoko ramunėssu peteliškėmis, sukosi ąžuolo lapai, pelėdžiukus perėjo pelėda…

O 10-osios Amerikos lietuvių dainų šventės laukiame su jauduliu ir pagarba, nes  joje bus dainuojama apie Lietuvos tapimą laisva ir nepriklausoma šalimi. Savo dainynuose tarp kitų gražių dainų apie Lietuvą, radome 5 dalių kūrinį Dainuojanti revoliucija, kurį parašė jaunas Amerikoje gimęs talentas – kompozitorius Kęstutis Daugirdas pagal Rugilės Kazlauskaitės žodžius. Šį kūrinį volungiečiai priima skirtingai, bet visi vieningai sutinka, kad jis suvirpins giliausias sielos stygas.

Tų geležinių sienų galybę,
drąsi daina galėtų nuverst.
Skaudų istorijos lapą
Laikas artėja amžiams užvers…

Liucija Kaminskas, į “Volungės” chorą atvedusi abi savo dukras Anną su Ramona bei martelę kitatautę Kassandrą, prisiminė, kad “po Berlyno sienos griūties, turėjome daug vilties, kad visos Sovietų Sąjungos okupuotos tautos galės išsilaisvinti. Didžiavomės, kad Lietuva buvo pirmoji paskelbusi apie savo nepriklausomybę. Bijojom, kad už šį žingsnį Lietuva nebūtų baudžiama. Tačiau 1991 m. sausio 13-ąją Lietuvos žmonės dar kartą pademonstravo savo stiprybę ir atkaklumą būti laisviems, to liudininkais tapo visas pasaulis ir tai pasiekta buvo taikiu Lietuvos žmonių protestu”.

Į rytojų keliame akis,
Tikime baigias, baigias jau naktis
Ir Tėvynę vėlei atradau savo širdy…

Ilgametis “Volungės” sopranas Jūratė Neimanienė pasakojo apie jausmus, kai  “po daug  metų demonstracijų gatvėse ir prie Sovietų ambasadų, peticijų Kanados, Amerikos ir Jungtinių Tautų pareigūnams, kuriuose prašėme laisvės Tėvynei, pagaliau sulaukėme tos dienos. Mudu su vyru Gintu kartu su kitais lietuviais 1990 m. kovo 11-ąją buvome Toronto Lietuvių Namuose ir klausėmės iš Lietuvos, tada dar iš Aukščiausios tarybos, posėdžio retransliacijos. Viens po kito Seimo narių balsus skaiciavo – Už, Už, Už! Su kiekvienu balsu širdis plyšo iš džiaugsmo”.

Praplešia naktį mirtis klykdama,
Sniegą nudažo krauju.
Broliai stovėkit, kaip stovi tauta –
Tikėkime vienas kitu…

Lietuvos išeiviai niekuomet nesusitaikė su Tėvynės okupacija. “Daugelis tautiečių, gimusių ne Lietuvoje, užaugom su mintim, kad reikia dirbti už tėvelių Tėvynės laisvę” – tvirtino „Volungės“ altas Rūta Rusinienė, – “dirbome, kad išlaikytume lietuviška kultūrą ir kalbą, rengėme demonstracijas prie valdžios rūmų, minėjome vasario 16-asias, turėdami tikslą nuolat priminti Kanados valdžiai apie Lietuvą ištikusią skriaudą. Kai išgirdome žinias apie Sovietų žmogžudystes 1991 m. sausio 13-ąją, labai išsigandome, kad Lietuvai nebūtų dar blogiau. Bet kai anuomet lietuviai, petis prie peties sustoję, pradėjo giedoti tautinį himną – mūsų širdys plazdėjo iš pasididžiavimo, kad tai mūsų tautiečiai sugebėjo taikiai pasipriešinti sovietinei priespaudai!”– džiaugėsi Rūta, Šventėje dalyvausianti kartu su vyru Mariumi ir dukrele Audra, kuriai būsimoji Dainų šventė jau bus trečia.

Beginklė ant sniego prieš vėtras nakties
Į aikštę išeina tauta.
Prieš aidinčius šūvius tik žodžiai giesmės,
Prieš tankų pabūklus malda…

“Volungės” tenoras Romualdas Krasauskas, baisiųjų įvykių liudininkas Vilniuje, dainuodamas šiuos žodžius kas kart suvirpa prisimindamas  1991 m. sausio 12-osios vidurnaktį. “Po aštuonių bemiegių parų įtampos, kai susikibus rankomis saugojom įėjimą į Lietuvos parlamentą, grižau namo nusnausti. Bet, išgirdęs automatų salves, pašokau ir automobiliu pajudėjau Parlamento link. Pusiaukelėje, važiuojant nuo Justiniškių, šalia miškelio mane sustabdė girti specnazo kareiviai, kurių vienas atidaręs dureles automato buože smogė man į krūtinę ir užtaisė automatą šūviams. Pamenu, kad tą akimirką mintyse atsisveikinau su savo vaikais ir žmonele…“

Į baritono Algio Vaišnoro gyvenimą lietuviška daina atėjo klausant tėvų, draugų dainas. Paauglystėje daina įkūnijo vasaros stovyklų laužo monotoniškumo magiją, sekmadieniais lietuviška giesmė įskiepijo dvasingumą. “O dainų šventės mums suteikia galimybę išeiti iš standartinės dainavimo patirties” – tvirtina Algis. “Dainų šventės suteikia retą galimybę dainininkams asmeniškai prisiimti įsipareigojimus – dalyvauti griežtose repeticijose, papildomai praktikuotis namuose. Ir visa tai tam, kad kartu su tūkstančiu kitų dainininkų kolektyviai išgyventume galingą naujų ir tradicinių dainų emociją“. Algiui labai patinka būsimos Šventės dainos Ei Jovar, Jovar, Ąžuolėli šimtašaki, Pamario dainos, Padainuosim dainų dainelę ir kitos. Tačiau ypatingą vietą jo širdyje užims Dainuojanti revoliucija, kuri Algiui asocijuojasi su baime ir rūpesčiu ne tik dėl Lietuvos, bet ir dėl pusbrolių, kurie tuo neramiu laiku vyko iš Kauno į Vilnių ir naktimis saugojo televizijos bokštą.

Taigi mes, “Volungės” dainininkai, intensyviai repetuojame, nuoširdžiai mokomės dainų tam, kad liepos pirmąjį savaitgalį susijungtume mintimis, širdimis ir lietuviškų dainų posmais į vieną galingą apie 1000 narių chorą, prisimintume mūsų visų Motulę – tėvynę Lietuvą, kur, rodos, ir žolė žalesnė ir saulė skaistesnė. Tačiau minėdami 25-ąji Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų, pasistengsime, kad mūsų “Dainų dainelės” būtų skambiausios…