Šią dieną lietuviai visame pasaulyje paminėjo 25-ąjį kartą. Kaip kasmet, paminėjo ir Toronto Maironio mokyklos mokiniai, mokytojai ir jų tėveliai.
Minėjimą pradėjo grupelė mokinių, uždegę atminimo žvakę, padainavę lietuvių liaudies dainą apie ‟bernelį, po rūtelėm pakavotą už aukštųjų kalnelių, už mėlynų marelių” – ten, kur Lietuvos parlamentas ir televizijos bokštas, lietuvių kovos už laisvę liudininkas. Kaip įprasta lietuvių liaudies dainose ir raudose, su mirusiu, ypač – žuvusiu, jaunu kariu motulė, sesutė ir mergelė kalbasi kaip su gyvu, “Kelkis, kelkis, berneli”, – skambėjo liaudies daina, primindama žuvusiuosius prie Televizijos bokšto 1991 m. sausio 13-osios naktį, o ekrane keitėsi nuotraukos, iš kurių kaip gyvi žvelgė save atidavusieji dėl laisvės. Mokiniams perskaičius ta proga sukurtą maldelę, pagerbus žuvusiuosius rimtimi, buvusi Lietuvos televizijos ir radijo žurnalistė, dabar Tėviškės žiburių redaktorė Sigina Katkauskaitė, pati dirbusi su žmonėmis, kurie tą naktį buvo bokšte, labai jautriai papasakojo, kodėl priešui buvo taip svarbu užimti televizijos bokštą.
Prieš 25 metus Lietuvoje žmonės neturėjo kompiuterių ar mobiliųjų telefonų. Naujausias žinias sužinodavo iš televizijos ar radijo, todėl, užėmus bokštą, žmonės negirdėtų ir nematytų, kas vyksta šalyje, sunku būtų juos suvienyti, o priešui tai svarbiausia. Prie bokšto artėjant tankams, žurnalistai griebėsi gelbėti archyvų. Jie slėpė kasetes kišenėse, rankovėse, užančiuose ir stengėsi viską išnešti iš bokšto slaptais išėjimais, kurie priešui dar nebuvo žinomi. Iš ligoninės, kur lankė sergančią mamą, atskubėjusi žurnalistė A. Žukauskienė prisidėjo tiek vaizdo ir garso kasečių, kad pasidarė panaši į kamuolį ir niekaip negalėjo perlipti per aukštą tvorą, juosusią Televizijos bokštą. Keli vyrai ją per tvorą tiesiog permetė, o kitoje pusėje buvę nepažįstami žmonės, atėję saugoti bokšto, nors ir nebuvo su jais susitarta, viską suprato ir tuojau pat žurnalistę su visa išgelbėta archyvų medžiaga nuvežė į saugią vietą. Žurnalistų dėka buvo išsaugota beveik visa archyvų medžiaga. Bokštas, deja, buvo užimtas, bet didžioji Lietuvos dalis neliko be žinių: jos buvo perduodamos iš Kaune įkurtos radijo ir televizijos stoties.
Buvusi mokyklos vedėja G. Paulionienė kalbėti žengė, nešdama trispalvę rankoje, kaip ir prieš amžiaus ketvirtį lietuviai, stoję ginti savo laisvės, ir išgirdome, ką Maironio mokyklos mokiniai veikė prieš 25 metus. Likus penkioms savaitėms iki tragiškųjų sausio įvykių, mokyklą aplankė tuometinis Lietuvos Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkas, dažno vadinamas prezidentu, Vytautas Landsbergis, o jį pasitiko 269 mokiniai ir jų tėveliai bei 29 mokytojai, nuotraukoje ekrane sustoję į didelę M raidę mokyklos kieme. Nuotraukose labai mažai šypsenų, kaip įprasta šioje vandenyno pusėje, nors ant staliuko padėta kalėdinė gėlė byloja artėjančią šventę. “V. Landsbergis pasakė, kad Lietuvoje bus kažkas baisaus”, – prisiminė G. Paulionienė. Jis paprašė neperšaunamos liemenės, kurią lietuviai jam gavo per RCMP dirbusius pažįstamus žmones. Ta liemene apsirengęs jis ir buvo per Sausio įvykius.
Invalid Displayed Gallery
O ką daryti, kad Kanados laikraščiai atkreiptų dėmesį į Lietuvą? Apie kitas šalis tai rašo… – “Reikia padaryti nusikaltimą”, – sako Rasa Kurienė, su bendraamžiais Montrealio universiteto studentais dar giliu sovietmečiu antrankiais prisirakinusi prie Sovietų sąjungos konsulato Montrealyje vartų. Nors konsulato darbuotojai užsidangstė langus, lietuviai buvo pastebėti žurnalistų, policija nuėmė antrankius ir protestuotojus išsivežė (“Galvojam, ką dabar tėvai pasakys”, – atsimena tuometinė Montrealio universiteto studentė), tačiau kitą dieną lietuvaičių nuotraukos buvo pirmuose Kanados laikraščių puslapiuose, ir juose buvo minima Rusijos okupuota Lietuva.
– Vėliau, kai gyvenome jau Londone (Ont.), tėvelis skambina iš Toronto ir sako: įsijunkite televiziją, Lietuvą rodo. Tada dažnai Kuveitas ekranuose būdavo. Pasižiūrime – baisieji sausio įvykiai. Susirinkome lietuviai, pasidarėme plakatų ir vaikščiojome apie Londono katedrą visą naktį. Kad taip Toronte, tai niekam ir nebūtų svarbu, bet Londone mus pastebėjo policija, žurnalistai… Pats vyskupas Collins buvo atėjęsį lietuvių Šiluvos Marijos bažnyčią kartu pasimelsti. Tada papuolėme į London Free Press ir vietinę televiziją. Iš Londono važiavome autobusu kartu su Windsor, Delhi ir Toronto lietuviais demonstruoti į Otavą prie Sovietų ambasados…
“Aš prisimenu, nes aš girdėjau, nes aš mačiau, nes aš supratau, kodėl mes esame laisvi”, – ekrane buvo parašyti žodžiai ir žydėjo neužmirštuolės, kurių žiedus antri metai lietuviai prisisega prisiminti Sausio 13-ajai. R. Kurienė mokyklai jų padovanojo pusantro šimto.
Tai buvo tikrai jubiliejinio Laisvės gynėjų dienos minėjimo verti pasakojimai – tiesiai į širdį klausiusiam vaikui ir suaugusiajam.
Ir visi kartu dainavo Just. Marcinkevičiaus ir E. Masytės neformaliuoju Atgimimo himnu tapusios dainos Laisvė žodžius “Eik taip, kaip eina Laisvė!” Lygiai tokiu pačiu pavadinimu šiais metais švietimo ir mokslo ministerija bei Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas suruošė konkursą Laisvės gynėjams atminti. Konkurse dalyvavo ir savo idėjas pateikė 58 ugdymo įstaigos, iš jų 7 – užsienio lituanistinės mokyklos. Toronto Maironio mokykla taip pat dalyvavo šiame konkurse.
R. Žemaitytė-De Iuliis
