• Phone:
  • 905-275-4672

Rašėme diktantą

0

Montrealis, QC

Lina Čerbaitė-Mickienė,  A.Mickaus ntrs.

Montrealio lietuvių bendruomenė entuziastingai atsiliepė į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kvietimą dalyvauti diktanto rašymo vajuje Ateik. Rašyk. Išsaugok.

Kovo 10 dieną užsienio lietuviams buvo suteikta galimybė rašyti diktantą pagal atsiųstą garso įrašą. Norinčių išbandyti savo jėgas šį kartą, deja, nebuvo daug, bet tikimės, kad kitais metais mūsų būrys vis daugės. Ir buvo visai nesvarbu, kiek klaidų padarysime, nes kartu rašomas valstybinis diktantas – daugiau negu rašyba. Tai parodymas, kad mes galime kasdien gražiai kalbėti. Kaip sakė valstybės vadovė Dalia Grybauskaitė, kad „Lietuva esame mes patys tiek, kiek jos nešiojamės savo širdyje“.

Kovo 8 dieną jau dvyliktą kartą vyko Valstybinis diktantas (I ratas) – tarptautinis suaugusiųjų ir moksleivių raštingumą skatinantis konkursas, kuris buvo perduodamas per LRT radiją ir internetu. Organizatorių tikslas – paskatinti žmones didžiuotis išskirtine lietuvių kalba, kalbėti ir rašyti ja taisyklingai. Baigiamasis diktanto rašymo renginys vyks balandžio 13 dieną. O nugalėtojai bus apdovanoti prezidentūroje. Konkurso dalyviai varžysis raštingiausio moksleivio, raštingiausio suaugusiojo bei raštingiausio užsienio lietuvio grupėse. Prie konkurso organizavimo prisidėjo ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

 

Įdomus ir prasmingas Dovilės Filmanavičiūtės tekstas „Odė moterystei“ sujaudino ne vieną dalyvį, paskatino susimąstyti apie moteriškumą, tuo pačiu prisiminti mokyklos laikus, kai iš jaudulio suprakaitavusiais delniukais tyliai klausydavomės mokytojos, lėtai diktuojančios diktanto sakinius, o po to, lėtai rėždami plunksna popierių, pakreipę galveles, rašydavome raideles. Be to, kaip sako pati teksto autorė D.Filmanavičiūtė, „juk visi iš mokyklos laikų prisimenam tam tikras galbūt mums tuo metu atrodžiusias labai nuobodžias „niekada man šito ateityje nereikės“ taisykles, bet tai juk mumyse suformavo tam tikrą suvokimą, supratimą ir užkrovė ant pečių žinių bagažą, kuris nėra labai sunkus.“

Ir tikrai. Patikrinti, išbandyti save, prisiminti kažkada mokykloje gautas žinias labai smalsu ir, sakyčiau, sveika. Juolab, kad mūsų aplinkoje, globaliame pasaulyje, kai ne tik aplinka, bet ir mūsų pačių kalba tokia užteršta kalbos šiukšlėmis, o sąmonė – abejingumu, teigiant, „o mes taip visada kalbame“ arba „pas mus jau seniai taip visi rašo“. Peržengti savąjį „aš“ ir pažiūrėti, ar esame bent jau kalboje tvarkingi, labai svarbu.

Mokėti daug kalbų – tai turėti raktą nuo durų į tautų kultūrą. Montrealiečiai įrodė, kad moka ir nori bendrauti gražia, taisyklinga lietuvių kalba. Dar mūsų senoliai sakydavo, „kalbos ant pečių nenešiosi“, „kalba pečių nespaudžia“. Tik nereikėtų pamiršti, kaip sakė Jonas Jablonskis: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“.

Share.

About Author

Comments are closed.