Į Baltimorę (Maryland) liepos 1-3 dienomis susirinko lietuviai į Šiaurės Amerikos lietuvių XV-ąją tautinių šokių šventę „Šaukia ten tave kelionė.”
Pašaukti jos, kad ir labai ilgos, įveikę virš 9,000 km, atskrido tautinių šokių grupė „Vija” iš Tel Avivo, panašiai kelionė užtruko šokių grupėms „Ave vita” iš Kauno ir „Grandinėlei” iš Panevėžio, gal kiek trumpiau – „Baltijos” šokėjams iš Stokholmo bei „Versmei” iš Londono, JK. Visi kiti – iš Šiaurės Amerikos, tad vieniems buvo arčiau, kitiems – kiek tolėliau, bet keliauti teko tuo pačiu žemynu.
Baltimorė laukė lietuvių
Maryland gubernatorius Larry Hogan birželio 30 d. paskelbė: „Baltimorėje įvyks lietuvių tautinių šokių šventė, kurioje šoks 1,800 šokėjų iš 30 miestų. Tai bus įspūdingas renginys, kurio metu bus švenčiama lietuvių meilė šokiui ir muzikai. Siunčiame jiems geriausius linkėjimus”. Lietuviškų tautinių kostiumų spalvomis sušvito Baltimorė, gyventojų skaičiumi mažėjantis miestas, kuriame, 2016 m. duomenimis, gyvena beveik 621,000 žmonių, iš kurių 63% yra afroamerikiečiai, o lietuvių apie 0.02%.
Liepos pirmosiomis dienomis lietuviškai prakalbo viešbučiai ir netoli esančios parduotuvės, krantinė (Inner Harbor), kavinės, barai, muziejai. Su mumis afrikiečių kilmės padavėjas restorane sveikinosi lietuviškai „labas rytas.” Ties viešbučiais, kuriuose įsikūrė lietuviai, buvo iškeltos mūsų trispalvės, o virš kelio pakabintas skelbimas ir kvietė svečius, ir sveikino dalyvius.
Invalid Displayed Gallery
Susitikome Royal Farms arenoje
Šalia viešbučių esanti Royal Farms arena buvo parinkta lietuvių tautinių šokių šventės vieta. Šventės kūrybinei grupei šiais metais vadovavo Tomas Mikuckis, Bostono „Sambūrio” šokėjų vadovas. Scenografija rūpinosi Simona Užaitė, o šventės pirmininkas – Leonardas Linas Orentas. Bet didžiausią darbą atliko mokytojai, ypač – tie, kurie mokė mažuosius šokėjus – šokių švenčių ateitį.
Liepos 3-iąją arenoje susirinkusiuosius iš ekrano pasveikino Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, palinkėjusi „pajusti, kokie artimi esame”, Seimo pirmininkė Loreta Graužinietė mūsų susiėjimą pavadino „prasmingiausia kelione į save ir į Lietuvą”, Lietuvos kultūros ministeris Šarūnas Birutis viltingai priminė: „Lietuva ilgisi jūsų”.
B. Brazdžionio posmai lydėjo visą šventę. Šio poeto kūryboje dažni keliautojo, kelio, tėvynės ilgesio ir meilės motyvai, kuriais ir buvo pasinaudota, šokiu kuriant kelionės įspūdį: iš namų, į namus, – jeigu ne tiesiogine prasme, tai bent mintimis ir jausmais. „Lietuva, Lietuva, Tu kaip saulė gyva/Ir už rudenio debesio juodo,/Tu benamių sūnų už kalvų ir kalnų/Ir daina, ir viltis, ir paguoda”, – deklamavo Emanuelos Fernandes iš Toronto ir Lino Rimkaus iš Washington, DC, balsai, o salėje šviesų apskritimais paryškintos, skambant kanklėms, sukosi kelios merginų „saulės” – tai prof. Laimutės Kisielienės sukurtas šokis Saulale, kelk, priartinantis prie pačių lietuviškosios kultūros gelmių, perteikiantis saulės, liepsnos degimo įspūdį. O ką tik girdėti posmai tarsi kužda: Saulė – tai Lietuva.
Po šviesios įžangos, kurioje dar skrido blezdingėlės, prasidėjo pirmoji dalis Baltus žiedų takus krūtinėje nešu. Ten, „kur pavasarį grįžta giedodamos gervės,/ Ir pakyla į dangų vyturėlio giesmė”, sužydėjo sodai Juozo Lingio ir Birutės Navickaitės sukurtame šokyje Vyšnių sodelis, o ekrane lyg už lango vėjo judinama suposi rausvais žiedais nušvitusi šakelė. Ir susitiko du jauni keliautojai – mergina ir vaikinas, – ir pamilo vienas kitą. Apie jų kelionę priminė lagaminas, kuriame – lino rankšluostis. Visai kaip Rimvydos pasakojime.
Romantiškosios žiedais apipintos supynės – užuomina apie išėjimą iš tėvų namų, apie vestuves, ruošimasis kurioms prasidėdavo po Gavėnios. Į rausvus sodo žiedus įsiterpė ryškiai raudoni, lyg atskleisdami sustiprėjusius jaunuolių jausmus, ir šokio „Per girią girelę” metu jauni lietuviai bendrauja muzikos kalba: ji kanklėmis, o jis – dūdele.
Šaukė ten tave kelionė
Paskiau šoka vaikai: Onos Razutienės „Pasėjau kanapę” sukasi 24 jų ratai, o Marijos Baronaitės „Kalvelį” su vaikais šoka ir pagyvenusių žmonių šokių grupės, lėtesniais judesiais tarsi apramindami mažus išdykėlius, kurie žaidžia vyšnių sodelyje, šokdami Ritos Narijauskaitės „Vėjo malūnėlį,” kur tik mergaitės šoka Ligijos Vaičiulėnienės „Barborytę.” Jaunimui šokant Kotrynos Marijošienės ir Juozo Lingio „Malūną,” ekrane rodomas malūnas lyg smagiausias gimtųjų namų prisiminimas. Gi arenoje sukasi 28–ių malūnų sparnai, paskiau – 6-ių, 4-ių, 2-jų, o kai visi šokėjai sustoja į vieno labai didelio malūno sparnus, žiūrovai nebeišlaiko: šokėjams siunčia džiaugsmo šūkius.
Antroji dalis „Mano žemės širdis” baltom drobėm apsupta pasakojo abiejų jaunų keleivių, kurie pasirodydavo apsirengę vis kitokių regionų tautiniais drabužiais, darbingas dienas, namus, darbą ir jos vaisių – duoną. Elenos Mickūnienės šokiu „Medkirčiai” vyrai kirto medžius ir ruošė laukus pavasario sėjai. Laimutės Kisielienės „Kubiliniu” sėjo iš bendro kubilo – didesnio ar mažesnio, gal grūdą, gal lietuvybės sėklą, o kubilų kontūrus tarsi žymėjo šokėjų ratai. Juozo Lingio „Tolkašokį” merginos šoko su ryškiai geltonų ir raudonų linų siūlų sruogomis, iš jų sudėliodamos gėlės-žaigždes, pažįstamas lietuvių raštuose. To paties choreografo „Aštuonnyčiu,” skambant liaudies dainai „Šaudyklėlę tiesiai leisk, nenutrauk gijelių,” trisdešimt ratelių jaunimo sustojo į audimo stakles ir išaudė labai platų ir ilgą audinį: gal net nuo Baltimorės iki pat Lietuvos. Juozo Lingio „Jerubėlėje” gaudė paukščius, Jono Danio „Abrūsėlyje” skalbė, džiovino ir lankstė, o Laimutės Kisielienės „Pukietkoje” džiaugėsi išaustomis skaromis.
Daugelis šokių baigėsi lietuviškais raštais, kuriuos ne vienas yra matęs išaustus lovatiesėse, rankšluosčiuose, tautinio kostiumo prijuostėse ar marškinių rankovėse bei apykaklėse, tačiau Ričardo Tamučio Liuoksinis buvo pilnas tokių raštų, o pabaigoje dar sugebėta parodyti ir lininio audinio žibėjimą.
Paskutinioji dalis „Po aukštaisiais skliautais” – keliautojų noras pareiti namo, į tėvynę, kaip B. Brazdžionio eilėraštyje „Aš čia – gyva.” Bet daugelis grįžo tik sapnais, svajonėmis, kur ir tegalėjo pamatyti tėviškės dangų, žibantį žvaigždėmis-žiburiais. Laimutės Kisielienės nuostabiu šokiu „Ak, norėtum grįžti” šokėjai toliau keliauja, o žiburys parodo kryptį: ten, kur „Subatvakaris” (chor. Tamaros Kalibataitės), „Landytinis” (chor. Elenos Morkūnienės), kur per Jonines renkamos kupolės ir keliamos stebulės, kur šokama polka. Bet taip gražu ir šviesu, tarsi būtum danguje tarp žvaigždžių, kurių „pilnos rankos prikrito.”
Paskutinis – Tomo Mikuckio „Suktinis,” peraugęs į banguojančią trispalvę, apibendrino visus šokius ir jų prasmę: šokame tau, Lietuva, visą gyvenimą keliaujame į tave linų rankšluosčiais nutiestais keliais, kuriuos žiburiai nušviečia.
Gražūs mes, ir mūsų ne taip jau mažai. Ir mes kiekviename žemyne. Bet svarbiausia, kad dar surandame kelią vieni pas kitus ir kad nepamirštame, kas esame.
Rima Žemaitytė-De Iuliis
Dainos Puterienės ntrs.
