Visiems, pažįstantiems Baltijos jūrą, smėlio kopas ir jose tarsi įsibridusias pušeles – Vasaga labai panaši į taip lietuvių mėgstamą Baltijos jūros pakrantę. Todėl pokario metais čia atvykusiųjų Pabaltijo gyventojų pamilta Georgian Bay, ežero pakrantė tapo atostogų vieta. Čia buvo įsteigta ir stovykla lietuvių vaikams “Kretinga”.
Nežinau, ką ten daro atostogaujantys vaikai, kuo jie užsiima, tad klausiu jų, ir jie pasakoja apie maudymąsi ežere, krepšinį, tradicines lietuviškas vestuves (“Žara buvo jaunoji, o Kristoforas – jaunikis”, – sako viena devynmetė), apie Lietuvos bei sporto dienas, parodo didelį Lietuvos žemėlapį ir meno namelį bei sporto aikštes, prausyklas ir takelį į ežerą bei “krautuvėlę”, kur vaikai kasdien gauna ledų ir bulvių traškučių. Ir namelius, kur jie gyvena, ir prie namelių pakabintus džiūti spalvotus rankšluosčius, sugėrusius ežero vandenį po kasdienių maudynių Georgian Bay, ežere. Smėlis po kojomis ir saulė virš galvos – vos tik išėjus iš namelių, kuriuose gyvena stovyk-lautojai.
Atsisveikinimo daina ir nuleistos stovyklos vėliavos, įdegęs veidas ir juo riedanti ašara, uždėjus ranką ant draugo peties ir jaučiant jo ranką ant savojo sako apie užsimezgusią draugystę, išgyventą bendrumo jausmą, tikėkimės, nei vieno niekada neatsumiant, neskaudinant – tik priimant kaip patį artimiausią. Toks, atrodo, svarbiausias “Kretingos” stovyklos tikslas.
Šventovė
Didžiausias pastatas stovyklavietėje sekmadieniais virsta šventove, kurioje – lino staltiese užtiestas stalas, prie jo žydi pievoje surinktos gėlės, yra Mišių patarnautojai, skaitytojai, net choras.
Kadangi šie metai popiežiaus paskelbti Gailestingumo metais, į Mišias stovyklos vaikai įeina pro simbolinius Gailestingumo metų vartus, išpuoštus lietuviškomis tautinėmis juostomis, o vaikus surikiuoja stovykloje 34 metus dirbantis užsienio lietuvių katalikų sielovados delegatas prelatas Edmundas Putrimas. Mišios – kaip įprasta, tik gal geriau suprantamos vaikams, gal kiek dvelkiančios lietuvių kalbos pamokomis: kas nežino maldos – ji laikoma priešais, parašyta lietuviškai: skaitykite. Prelatas aiškina visiems gerai žinomos “Tėve mūsų” reikšmę vaikiškai, suprantamai.
Labiau negu stovykliškai gražus choras, kuriam vadovauja Danutė Biskienė, grojanti akordeonu, ir paprašyta papasakoja:
– Ruoštis pradedame pirmadienį ir visą savaitę ruošiamės. Aš susitariu su kunigėliu Edžiu, kokias giesmes giedoti, kaip įtraukti vaikus, kokių judesių mokyti. Vaikai gali atsivežti muzikos instrumentų, ir visuomet atsiranda gitara, saksofonas, kanklės, praeitais metais kažkas grojo… šukomis. Aš vaikus čia mokau penkti metai. Man patinka, kai jie turi tiek daug entuziazmo, kai vadovai gerai dainuoja ir pritraukia kitus vaikus. Ponia Rasa Poskočimienė, stovykloje dirbusi nuo pat jos įkūrimo, įskiepijo meilę dainavimui į kiekvieno vadovo širdį. Ji, a.a. jau keleri metai, ir sirgdama atvažiuodavo ir mokydavo naujų dainų. Mano užduotis yra ugdyti lietuvišką dainą ir meilę jai bei norą dainuoti.
Invalid Displayed Gallery
Nuotraukos D. Puterienės
Valgykla
–Pirmoje stovykloje, nelietuviškai kalbančiųjų, vyriausia šeimininkė Edie Houle, o antrojoje – Ina Gutauskienė, – pasakoja daug metų stovyklos darbą planavusi Lina Kuliavienė.
Kadangi prieina prijuostę prisijuosusi šeimininkė Edita, tad ją ir kamantinėju, ką valgo vaikai:
– Pusryčiams gauna javainių, košės, verdame persikų arba bananų uogienes, turime klevų sirupo, būna mieliniai blynai, pašildome kugelio, dar būna bagels, duonos su tepamu sūriu…
– Peanut butter su uogiene, – ištaria šalia stovinti visai nedidelė stovyklautoja.
– Kiaušinių visada duodame pusryčiams ir vaisių: bananų, obuolių, slyvų, apelsinų, – vardina toliau Edita. – Pietums dviejų rūšių sriuba, karšti sumuštiniai su sūriu, dideli dubenys daržovių. Pačios raugiame agurkėlius. Kai vaikai eina į paplūdimį, jiems ten veža visokius užkandžius, vandenį, ledus. O vakarienei buvo lazanija, balandėliai, jautiena, bulvės su lupenomis, salotų trijų – keturių rūšių: balta, raudona, kopūstų, prie jų dedi alyvuogių, kiaušinių, žalių daržovių – ko nori.
Sekmadienis – tėvų diena. Jiems surengta loterija, kuriai vadovauja dr. A. Pabedinskas.
Šalia – vaišės tėvams: už $8 jie perka po dešrą su bandele.
Medelių vajus
Prie valgyklos Alma Žilinskaitė ir jos dukra Greta renka pinigus.
–Mes praradome daug medelių, ir dar jų prarandame dėl Emeraldo vabalo, – pasakoja abi, – Kai stovykloje įvedinėjo vandenį, pažeidė daugelio medžių šaknis. Šiemet jų reikėjo nupjauti daug. Reikia kažkiek atsodinti, nes vaikams reikalingas pavėsis, ir daug gražesnė ir sveikesnė stovykla, be to, be medžių irsta kopos. Tikimės per rudeninę talką susodinti medžius, prižiūrėsime juos, laistysime.
Stovyklautojai
Kalbinu stovyklautojus iš Kalgario, visą naktį skridusius į “Kretingos” stovyklą. Šarūnas Laucė sako:
– Mano tėčio draugų sūnai eina čia, ir man sakė pabandyt. Pabandžiau, ir patiko. Antri metai aš čia.
Erikas Klipšas į stovyklą atskrido todėl, kad jo geriausias draugas čia atostogauja, ir jam įdomiausia buvo krepšinio varžybos. Jis susirado naujų draugų – stovyklautojų iš Čikagos. Everetas Sauker čia, nes jam patinka būti su draugais.
Šešiametė Kristina, prabuvusi stovykloje savaitę, nutaria pasilikti dar vieną, o sesutės Stoškutės, 8-erių ir 13-os metų, atostogaujančios antrus metus, kaip teigia jų tėtė Vidmantas Stoškus iš Burlingtono, labai patenkintos:
– Čia užsiėmimai, daug veiklos, vaikai bendrauja, žaidžia, o namuose, kaip jos pačios sako, daug laiko praleidžia su “tablete”, prie kompiuterio, o čia nebūtų laiko, jeigu ir būtų kompiuteris. Joms čia labai patinka.
– Aš čia buvau kelis metus. Tas pats čia kasmet, tik tas bliuskas (stovyklautojai gauna stovyklos marškinėlius – RD) vis kitokias duoda, – šypsosi iš pažiūros 12-13 metų stovyklautoja.
Aiskauda
– Turime dvi slauges. Lietuviškai nekalbančiųjų stovykloje dirba Rasa Chomyc. Ji superka viską, ką reikia, ir būna per pirmąją stovyklą. Antroje stovykloje jau daug metų dirba Judita Gabrienė. Vaikai pripratę, jeigu jiems kas nors būna, jie ateina, pasikalba, sako stovyklos vadovė L. Kuliavienė.
– Ateina apie 15 per dieną. Daugiausia – dėl uodų įkandimų. – sako J. Gabrienė.
– Kartais ateina, kad ranka “skauda”, bet reikia tik pakalbėti, – tęsia L. Kuliavienė, – ir praeina. Būna, kad pasiilgsta mamytės. Jeigu būna kokia problema, mes turime daktarą Zabieliauską. Jam paskambiname arba siunčiame nuotraukas, parodom, kas yra, ir jis pataria, ką toliau daryti. Jeigu būna kas rimčiau, vežame į klinikas.
Daugelį metų stovyklai vadovavo Lina Kuliavienė, todėl jos paprašiau atsakyti į kelis klausimus: Kuo ypatingi šie stovyklos metai?
Šių metų tema – popiežiaus paskelbti Gailestingumo metai. Šia tema kalbame per tikybos pamokas ir susikaupimus. Pas mus atvyko Rita Kolyčius. Ji yra gydytoja, kadaise gyvenusi Kalkutoje. Su motinėle Terese ji išbuvo 6 mėnesius. Ji kalbėjosi su vyresniais stovyklautojais ir pasakojo, kaip motinėlė Teresė pakeitė josios gyvenimą ir kaip ji atsivertė į Jėzų. Kai buvo devyniolikmetė, ji nežinojo, ar būti budiste, ar medituoti, ar iš viso yra toks Jėzus. Ji pasakojo, kaip per motinėlės Teresės pavyzdį ji priėmė Jėzų. Buvo labai įdomu.
Rima Žemaitytė-De Iuliis
