Kerštas, istorija, kova su gamta: Režisieriaus Alejandro G. Inarritu filmo „The Revenant” apžvalga

ADVERTISEMENT

Itin palankių Holivudo Akademijos (Academy of Motion Picture Arts and Sciences) vertinimų žadantis pelnyti filmas „The Revenant” (Sugrįžėlis), išleistas š. m. sausio pradžioje, yra ne tik vertas matyti dideliame ekrane, bet gal ir pakartotinai…jeigu žiūrovas pakenčia nemažai įtampos ir žiaurumo. Vyriškų kino žvaigždžių gerbėjoms tai proga dar kartą stebėti 41 m. amžiaus Leonardo DiCaprio, kurį buvo galima jauną įsimylėti „Titanic” ir sekti įvairiuose įsimintinuose vaidmenyse „Blood Diamond”, „Shutter Island”, „Wolf of Wall Street”, „Django Unchained” ir daugelyje kitų filmų – iš viso jų lig šiol yra 36. Nors šiame filme jis nėra taip dailiai pristatomas, kaip „The Great Gatsby”, jis neapvilia, sukurdamas rimtai sužaloto ir nuskriausto žmogaus, keliaujančio 200 mylių per šaltį, sniegą, kalnus ir miškus, vaidmenį.

Nors iš pirmų žvilgsnių šį filmą kai kas priskiria „American Western“ kategorijai, jame slypi daug daugiau. Tai beveik legenda, pasakojanti, kaip meškos žiauriai apdraskytą senų laikų Amerikos medžiotoją Hugh Glass bendražygiai palieka mirti, nes su juo keliauti per sunku. Filmas rodo jo nepaprastą ryžtą, nugalint nesibaigiančius sunkumus stengiantis žūtbūt parsigauti į „civilizuotą“ baltųjų tvirtovę. Tai yra iš dalies istorinis filmas, nors ne visiškai tiksliai pasakojantis 2002 m. Michael Punke to paties vardo romano turinį. Filmas labai ryškiai vaizduoja ne tik amžiną žmogaus kovos su gamta temą, bet ir konfliktų, ir ankstyvų ryšių su čiabuviais pavyzdžius, gerokai dar prieš Amerikos Vakarų įtvirtinimą, kaip geografinę- istorinę sąvoką. Veiksmas vyksta prieš aukso ir naftos paieškų plitimo karštligę, bet jau po Lewis ir Clark (įžymiųjų Amerikos tyrinėtojų) kelionių, sako filmo režisierius Alejandro Inarritu, Mexican New Wave žanro kūrėjas.

Pokalbyje žurnale „Film Comment” Inarritu teigia, kad „Western“ žanras neturėjo daug įtakos šiam filmui. Jis labiau rėmėsi Kurosawos Dersu Uzala (ir kitais, dar mažiau žinomais), net epiniais filmais, kaip „Apocalypse Now”, kurie nagrinėja žmogaus būklę (the Human Condition). Gal ne vienam, susipažinusiam su ispanų ir meksikiečių literatūra ar filmais, „The Revenant” irgi primins šioje kultūroje slypinčius, kai kada kraštutinius žiaurumo ir misticizmo bruožus, dirvą, kurioje įmanoma įžvelgti daugybę įvairių simbolių. Šis režisierius jau yra žinomas, sukūręs tokius įtaigius filmus kaip „21 Grams” (2003), „Babel” (2006) ir „Birdman” (2014).

„The Revenant” pasižymi kaip sudėtingo ir sunkaus fizinio kūrybos veiksmo rezultatas ir todėl vadinamas epiniu, net lyginamas su filmu „Cleopatra”. Režisierius aiškina, kad filmavimas vyko, esant ypatingai negailestingoms sąlygoms; kuriant kadrus apie Hugh Glass, pats filmavimas tapo odisėja. Filmuota iš eilės, neatidėliojant ir nekilnojant filmavimo dalių, nuošaliose vietovėse Kanadoje (Britų Kolumbijoje ir Albertoje) bei Argentinos pietuose. Kasdien tekdavo dvi valandas keliauti iki filmavimo vietos, po to apranga, grimas, scenų sustatymas užtrukdavo iki vidudienio, o tada likdavo tik keletas valandų filmavimui natūralioje šviesoje. Filmavimas iš viso užtruko 11 mėnesių. Savitą apšvietimą ir sudėtingas kovų scenas kruopščiai sukūrė „Oskarais“ jau premijuotas (už filmavimą „Gravity” ir „Birdman”) kino operatorius Emmanuel Lubezki.

Kaip ir kiti geri filmai, „The Revenant” suteikia galimybę žiūrovui laikinai išsiblaškyti, jam nespėjant klausti „Ką tas artistas daro?“, t.y., visiškai įtraukti žiūrovą į veiksmą, leidžiant jam išsinerti iš savo asmeninės pasaulio tikrovės, ir po filmo būti patenkintam, kad tai nebuvo jo paties patirtis. Vasario pabaigoje bus įdomu sužinoti, kuris iš šių trijų kūrėjų ir ar pats filmas laimės „Oskarus“ – o gal ir visi?

Ramūnė Jonaitienė