Tą dieną laikas turėtų sustoti. Jį stabdo išlietas kraujas už laisvę ir nepriklausomybę Sausio 13-ąją dieną Vilniuje ir kitur.
Istorija yra laiko tėkmė, neišvengiama, nusinešanti daug skaudžių dienų, valandų, akimirkų. Užuomarštis plečiasi kaip epidemija, jei ji nestabdoma. Kurstymai užmiršti skaudžius išgyvenimus, neteisybes ir kitas blogybes – tai veikla priešų, matomų ir nematomų, savų ir svetimų.
Kad sektųsi lengviau užmiršti, gelbsti melas, šlykštūs prasimanymai, kliedėjimai, ir tai kartais sklindantys ne iš eilinių žmonių lūpų, bet iš gerai pažįstamų, net gerbiamų, nuopelnus skaičiuojančių, žymūnų pavardėmis prisidengusių. Štai vieno žinomojo „šedevras”: prie televizijos bokšto Vilniuje tą dieną savi šaudė į savus, ir keturiolika laisvės kovotojų tapę savų aukomis. Į tokį sovietinės propagandos absurdą daugelistik ranka numoja – gaila laiko apie tai šnekėti.
O vis dėlto tai ženklina Nepriklausomybės priešų veiklą jau laisvę atgavusioje tautoje. Vis jojama ant to paties arkliuko, ant kurio raudonieji raiteliai bando skinti sau platesnius takus, siekdami savanaudiškų tikslų. Sausio 13-osios gyvybių aukos iškreipiamos taip, tartum ten būtų buvęs koks nevykęs, neapdairus susišaudymas. Melą su tiesa sukeisti vietomis daugelis sovietinių vadų ir vadukų buvo gerai išmokę. Jau buvo įprasta laisvės kovas lyginti su banditizmu tuo dengiant organizuotus tikslus. Minint Sausio 13-ąją reikėtų, be kito ko, stipriau pabrėžti tebeveikiančias negatyvias jėgas, kartais net patriotizmu pavadinamas.
Visa tai padeda kurtis iš tiesų visai nereikalingam klausimui apie du patriotizmus – tikrą ir netikrą. Dėl to net kai kur kyla abejonės, ar verta priešintis jaučiant, kad okupacija neišvengiama? Tokia abejone bandoma pateisinti kolaboravimą, kaip vienintelę gerą išeitį, prarandant valstybę. Kolaboravimas paverčiamas pragmatiniu patriotizmu, taigi “tikruoju”, o Dovydo kova su Galijotu – neapgalvotu, pavojingu ėjimu, vedančiu į galimą susinaikinimą. Paprastai kolaboravimas su okupantu yra laikomas išdavyste, asmeniniu apsisaugojimu, net ir pagunda siekti karjeros. Pasipriešinimas reiškia auką, drąsą ir pavyzdį, kaip garbingai elgtis. Sausio įvykiuose ryškėjo tos dvi kryptys.
Šiandien, minint Sausio 13-ąją, verta iš viso giliau pamąstyti apie Tėvynės laisvinimą, klausiant saves, dėl ko iš tikrųjų kovojome ir dar su antruoju klausimu, ar kova jau baigta? Kai kam gali atrodyti, kad tuščia būtų aiškinti aiškų dalyką: Lietuva – viso pasaulio pripažinta laisva, nepriklausoma valstybė, Europos sąjungos ir NATO narė. Žinoma, tai formaliai aišku.Tačiau klausimas, ar galėtų pasikartoti Sausio 13-oji, jeigu vėl to reikėtų? Kokio patriotinio lygio jau esame pasiekę? O gal atgauta laisvė nutrynė ir tai, kas turėta? Netiksliai išsiaiškinti globalizmo ir liberalizmo vėjai gali tapti lemiančiu veiksniu, planuojant strategijas tautos ateičiai.
Sudėtos kovojusių už laisvę aukos turėtų būti ne tik pagerbtos, bet ir įspėjimą keliančios: jeigu aš galėjau, gali ir tu.
Česlovas Senkevičius
Nuot Karolio Janulio
