Lietuviškos sutartinės skamba Kanadoje

Advertisement
Resurrection Credit Union
Resurrection Credit Union
Resurrection Credit Union
Resurrection Credit Union

Lietuvaitė JURGITA ŽVINKLYTĖ ir MATTI PALONEN, Kanados suomių kilmės liaudies muzikos žinovas, atlieka neįprastą misiją Toronte. Tyrinėdami lietuvių ir suomių senovinio dainavimo, liaudies muzikos tradicijas ir sąsajas, abu siekia supažindinti kanadiečius su šiomis senosios muzikos tradicijomis ir šiuolaikinėmis jų atlikimo galimybėmis ne tik uždaroje scenoje ar studijoje, bet ir miške ar parke, kur galima atrasti sausų medžių kamienų. Apie neįprastą projektą ir Honeypaw dueto planus tevzib.co, redaktorė Sigina Katkauskaitė susirašinėjo su Jurgita, pokalbį papildė ir Matti Palonen komentaras. Ačiū abiems už galimybę susipažinti su įdomia kūrybine veikla.

 

Jurgita, kas paskatino susidomėti lietuviškomis sutartinėmis, kurios pagaliau atvedė jus į Torontą?

Jurgita: – Pirmoji pažintis su sutartinėmis prasidėjo studijų laikais Vilniaus dailės akademijoje.  Ten pirmadienio vakarais VDA rūsyje muzikantas Gediminas Žilys vesdavo folklorinius užsiėmimus, atvirus visiems. Tačiau vienas iš stipresnių įspūdžių ir paskatinimų buvo, kai 2015 metams išvykau savanoriauti pagal Europos savanorių tarnybos(EVS) projektą į Škotiją, Edinburgh miestą. Savanorystė vyko menų erdvėje-kavinėje “The forest”.  Viena iš mūsų užduočių buvo kiekvienam pristatyti savo šalį. Kadangi kavinėje lankydavosi nemažai muzikuojančių žmonių, tai norėjosi pristatyti lietuvišką liaudies muziką ir ypač unikalias sutartines. Susipažinau su lietuvių studentais, kurie susidomėdavo šiuo sumanymu ir siūlėsi padėti. Taip netikėtai susibūrė jaunimo palaikymo grupelė iš keliolikos žmonių. Kelias savaites prieš Lietuvių dieną kartu repetuodavom sutartines. Tai buvo nepaprastai įkvepiantis laikotarpis, kai gyvenant užsienyje būtent lietuviškos dainos ir sutartinės buvo tai, kas padėdavo man grįžti į save, suteikdavo jėgų ir prasmės ir davė tam tikro išskirtinumo  multikultūrinėje erdvėje.

Pasibaigus savanorystės laikui, grįžau į Lietuva, gimtąjį Utenos miestą. Tuo metu kaip tik kūrėsi kultūros centre naujos folkloro ir sutartinių giedotojų grupės. Tai aš ten ir prisijungiau. Vadovė Dalia Magylienė davė labai daug: nuo patirties dalyvaujant festivaliuose Lietuvoje ir Europoje iki žinių, kaip sutartinės turi skambėti, derėti ir kt. Folkoro grupėje pradėjau groti smuiku, groti folklorinių šokių vakaronėse. Su vadove iki šiol bendrauju. Kai dariau mūsų projekto aprašus, ji padėjo patikslinti, kaip teisingai apibrėžti muzikinius terminus, apibūdinant sutartines ir pan. 

Kai sutikau Matti,  jis jau šiek tiek žinojo apie sutartines; vienoje folk stovykloje susipažino su Vaiva Aglinskas, kuri pamokė keletą sutartinių.

Paprastai didžiają dalį sutartinių giedama trise ir keturiose, rečiau giedama dviese, dviejų giedojimui tenka sutartines pritaikyti (sutartinės neatliekamos solo). Tad man nepaprastai gera, kad turiu partnerį, su kuriuo kasdien galiu dainuoti sutartines.

Jūsų projekto rėmėjai ir tikslas?

Jurgita: – Šio projekto užuominos prasidėjo dar pernai vasarą. Darėm trumpus video ir keldavom į Instagram paskyrą https://www.instagram.com/tree_harp/.  Tačiau rimčiau susiimti paskatino, kai Lietuvos kultūros taryba pavasarį paskelbė individualių menininkų stipendijų konkursus, kaip paramą pandemijos paveiktai kultūros sričiai. Konkursą laimėjusiems stipendijas skirstė visiems vienodo dydžio, skirdami jas trims mėnesiams. Aš  gavau stipendiją birželio-rugpjūčio mėnesiams. Pats projektas kaip ir nereikalavo didelio finansavimo, bet reikėjo skirti daug laiko, fizinių jėgų ir noro mokytis.

Jūsų atliekamos sutartinės ir muzika įrašytos miške (tikrai puikūs ir vaizdo, ir garso įrašai ). Ar skirtingi medžiai skirtingai skamba? Kaip pavykdavo rasti tinkamą medį-instrumentą Toronto apylinkių miškuose?

Ieškant kamienų

Jurgita: – Taip, skirtingi medžiai skirtingai skamba. Skambesiui įtakos turi medžio rūšis, jo sausumo/išpuvimo lygis, ar turi atsivėrusią ertmę, medžio storis. Gero instrumento gamybai visad renkamasi minkšti medžiai, nes jie geriausiai perduoda vibraciją, taip pat jie turi būti gerai išdžiūvę (instrumento iš žalios medienos ar ant gyvo medžio stygos nevibruos). Instrumentai geriausiai skamba, kai turi rezonansinę dėžę, taip ir medžiai su išpuvusiu viduriu/ertme skleidžia geresnį stygos rezonansą.

Savo sumanymams ieškojome kedrų. Jie minkšti, turi antiseptinių savybių, dėl to greit nesupūva. Netgi po 100 metų galima rasti išlikusių kedro kelmų. Visi šie medžiai rasti Matti šeimai priklausiančiam miške Manitoulin, ON, saloje. Kedrai augo ant klinties plokštikalnio šlaito (Niagara‘s  escarpment), sunkiai prieinamoje erdvėje. Jie ten išliko po 1888 metais kilusio gaisro. Dar iki šiol matosi apdeginti kamienų kraštai ir vidus. O šiaip teko rasti ir pačiame Toronte sausų medžių parkuose, bet dėl viešos erdvės taip ir nedrįsom jais pasinaudoti. 

Kodėl nutarėte lietuviškas sutartines derinti su neįprastu akompaniamentu – suomiškąją kanele, jouhikko ir netgi medžių arfa?

Jurgita : – Kanelė, kantelė, gusli, koklė ir kanklės priklauso tai pačiai intrumentų šeimai – Baltic psalteries, manau, kad tai tas pats instrumentas, tik turintis skirtingus pavadinimus skirtingose šalyse. O sutartinės, nors iš esmės yra tik giedamoji tradicija, bet jos yra ir instrumentinės. Penkiastygės kanklės Lietuvoje netgi vadinamos sutartinių kanklėmis.  Tradiciškai sutartinės giedamos moterų, o instrumentines partijas (ragai, skudučiai, kanklės)  atlieka vyrai. Atliekant sutartines dviese ir panaudojant skirtingų kultūrų tradiciją, įvairūs muzikiniai derinimai tampa natūralūs. Tai savotiškas tradicijų sušiuolaikinimas, nes čia ir dabar tradicijų atkartoti jau nebeišeina, belieka tęsti jas interpretuojant savaip. Derinti sutartines su šalies instrumentais atsirado dėl norėjimo tiksliai sugiedoti kartu, šie instrumentai buvo po ranka, kaip pagalbininkas išlaikant savo partiją. Sutartinėse lengva “nuvažiuoti” į partnerio tonaciją, nes natos dažnai eina greta.

Medžių arfa (Treeharp) pavadinimas labiau atsirado dėl suprantamesnio paaiškinimo anglų kalba, bet iš tikrųjų stygų tempimas medžiuose, būtent Matti kilo dėl suomių kantale tradicijos. Jis šių instrumentų meistras, tad puikiai išmano, ko reikia, kad instrumentas skambėtų, net jei jo pagrindas yra pats stovintis medis/kelmas. Po įrašų stygos nuo kamieno nuimamos.

Lietuva ir Suomija – dvi šiaurės Europos valstybės, bet skirtingos savo istorija, kultūra ir kalba bei tradicijomis. Ką bendro Jūs ir Matti kūrybos metu suradote tarp senovinių lietuviškų sutartinių ir suomiškų kalevala – dainuojamųjų baladžių?

Jurgita: –  Pirmasis mūsų bendradarbiavimo projektas buvo 2019 metų pavasarį. Dalyvavom „Fresh Ideas in Puppetry Day “ renginyje, su kūriniu “Ko tu koivu” (pavadinimas paimtas iš sutartinės ko tu kad berželi, berželį pakeičiant suomių žodžiu koivu, tai reiškia tą patį). Video įrašas yra čia:

Būtent šis projektas buvo ta jungtis tarp suomių ir lietuvių liaudies muzikos, kai atradom, kad tam tikri įvaizdžiai dainose kaip berželis, gegutė yra abiejose kultūrose. O muzikaliai sutartinės skamba panašiai su suomiu/karelų heterfoniniu dainavimu. Abiejuose yra sekundinių sąskambių, skirtumas toks, kad sutartinės turi griežtą formą, ritmą, o heterefoniniame dainavime dainininkai improvizuoja turimą melodiją, tad dainuojant atsiranda aštrūs netikėti sąskambiai. Tuo remdamiesi sukūrėme istoriją iš dviejų sutartinių ir suomių runos apie berželį. Matti sukonstravo rėmą su įtemptomis stygomis, kartu grojom, dainavom ir rankų šešėliais bandėm pavaizduoti istoriją.

Taip ir mūsų repertuarai, gyvi įrašai Facebook‘ui kuriami tuo pačiu principu. Apmąstom temą ir tyrinėjam kiekvienas savo prieinamuose internetiniuose archyvuose. Ieškom derinių, panašumų, sudėliojam ir kuriam istorijas. Per šias istorijas apmąstom ir simboliais kalbam apie šiuolaikybę.

Matti jau daugelį metų giliai tyrinėjo suomių ir karelų muzikines tradicijas bei rašė savo dainas, remiantis kalevalos muzikiniu metru, eiliavimo tradicija. O šią vasarą, kai skyrėme daug dėmesio sutartinėms, parašė ir pirmąją sutartinę anglų kalba:

Kaip Honeypawband kūrybą priėmė kanadiečiai? Ar žadate tęsti savo kūrybinį bendradarbiavimą?

Jurgita: – Kaip Honeypaw, intensyviai muzikuoti pradėjome tik šį pavasarį, prasidėjus pandemijai. Visa, ką kuriame, yra skaitmenine forma įrašai Honeypaw Facebook‘o puslapyje.  Palaikymo kol kas sulaukiame iš kolegų muzikantų, ieškome daugiau galimybių koncertams.  Lapkričio pirmomis dienomis turėtume groti Aga Khan muziejuje, vadinamose pop-up pasirodymuose. (jei nebus atšaukta dėl pandemijos). Tai bus pirmieji kaip Honeypaw grupės pasirodymai gyvai žiūrovams.

Numatę paduoti prašymus stipendijoms gauti iš Lietuvos kultūros fondo ir Ontario. Norime įrašyti albumą. Tikiuosi, pasiseks ir galėsime tęsti savo veiklą.

Matti Palonen, suomių liaudies muzikos žinovas, atlikėjas ir kompozitorius:

– When we started this project, we were excited to discover a number of cedar stumps in inaccessible areas of the woodlot on my family farm. After asking relatives and doing further research, we found that the stumps likely date back to a huge fire in 1888.  Cedars are known for their rot resistance, so they are all that remains from the fire. We find the ideal trees by knocking on them to judge the resonance of their sound. The ideal tree needs to be solid enough to support high tension strings, but thin enough to have a loud resonant sound, so the ideal tree is rotten enough to be hollow, but not enough to dampen the sound.  The way we attach the strings to the tree also affect the sound, with clear tones produced from strings attached to metal pegs directly into the tree.  Softer tones are produced if we include a wooden bridge, and strange overtones are made if we loop strings around branches or if the string touches wood fibres on the bridge.

Finnish and Lithuanian cultures are quite different, but the historic range of the Baltic Psaltery, known as Kantele in Finland and Kanklės in Lithuania, hints at some cultural connection.  While sharing our traditional songs, we quickly noticed that they contained common themes and symbols.  The most striking example is the idea that when trees are cut down, one tree/branch should be left standing for the cuckoo bird to sing.  The singing style recorded in both traditions is softer than the surrounding Slavic cultures, and we believe that this is because neither Finland nor Lithuania contain mountains where the singing timbre would have been adjusted to carry over the terrain.  While the Finnic and Baltic language groups are not thought to be related, we discovered many similar ancient words for things like forests, axes, boats, or beer.

As well as the Baltic Psaltery, the less well-known bowed lyre is found in this area.  In Finland, the 3-stringed Jouhikko has been revived from museum collections since the 1980s.  The Jouhikko is analogous to the Manikarka, used in Lithuania to accompany the Kanklės.

Jurgitos ir Matti, Honeypaw dueto, įrašai:

https://www.facebook.com/honeypawband

 http://www.honeypawband.com/

Links: ⌘ Honeypaw Treeharp Project – http://www.honeypawband.com/ ⌘ Honeypaw Sunday Livestreams – https://www.facebook.com/honeypawband/ ⌘ Lutherie –