Šv. Jono lietuvių kapinės Mississaugoje, ON, mini įsteigimo (tiksliau pašventinimo 1960m.) 60-metį. Ta proga Kanados lietuvių muziejus-archyvas pakvietė dar kartą prisiminti šią ypatingą vietą, jos kūrėjų darbus, parengęs tinklalapyje www.lithuanianheritage.ca skaitmeninę parodą apie vienintelę bendrą lietuvių ir lietuvių kilmės kanadiečių amžinojo poilsio vietą Kanadoje.
Vėlinės į mūsų gyvenimą ateina su rimtimi, filosofiniu susimąstymu apie gyvenimo trapumą ir atsiminimais apie tuos, kurie jau išėjo, palikdami mums savo kūrybą, darbus ar kitus savo buvusio gyvenimo ženklus. Šv. Jono lietuvių kapinės Mississaugoje, Anapilio sodyboje, tokia vieta, kurioje šių ženklų daug. Paroda (kuratorė Danguolė Juozapavičiūtė-Breen) nuosekliai archyvinėmis nuotraukomis ir trumpa faktų chronologine apžvalga parodo, kaip per tuos dešimtmečius keitėsi 1959 m. kun P.Ažubalio įsigytas 10 akrų žemės plotas – buvęs obelų sodas ir aplinkiniai laukai. Iki šių kapinių įsteigimo Kanados lietuviai buvo laidojami kas kur: dažniausiai kiekvienas savo gyvenamosios vietos kapinėse. Įsigytosios kapinės, noras paversti jas jaukia amžinosios ramybės vieta su lietuviškais ženklais ir simboliais subūrė daugelį kūrybingų lietuvių bendruomenės žmonių. Jau minint dešimtmetį, buvo pastatyta koplyčia Lietuvos kankinių atminimui ir Laisvės paminklas pagal architekto V.Liačo projektą, kartu dirbant su kūrybinga grupe (arch. Petrulis, T.Valius, J.Bakis, R.Astrauskas). Dail. T.Valius (1914-1977) suprojektavo koplyčios vartus, kuriuose grafiškomis linijomis papasakojo apie Lietuvos kelią į krikščionybę.
Kalvystės darbus, nukaldinant šešias 10×12 pėdų dydžio plokštes pagal dailininko piešinį, atliko skulptorius ir metalo meistras J.Bakis. Šį dailininko T.Valiaus darbą dideliuose spausdintuose plakatuose atgamino fotografė Daina Puterienė. Lapkričio 1 d. muziejus-archyvas, dėl COVID-19 grėsmių negalėdamas surengti parodos muziejuje, tuos didelius plakatus išdėstė dideliuose Anapilio sodybos pastato languose, kad kapinių lankymo dieną lankytojai – pėstieji ar pravažiuojantys automobiliu, saugiai galėtų susipažinti su dail. T. Valiaus kūrinio eskizais, kuriuos lydi išsamūs parodos rengėjos paaiškinimai.
Po kun P.Ažubalio (1918-1980) mirties kapinių tvarkymu rūpinosi tuometinis Lietuvos kankinių parapijos klebonas prel. J.Staškevičius. Visa kapinių teritorija buvo aptverta tvora su lietuviškais tautiniais motyvais papuoštais vartais (suprojektavo R.Paulionis). Laisvės paminklo papėdėje parimo kartu su J.Ramanausku sukurta „Rūpintojėlio“ skulptūra; pagal kun J. Staškevičiaus projektą iškilo kryžius su lietuviškais tautiniais simboliais. Nukaldinti koplyčios vartai perkelti ant koplyčios stogo, kad geriau matytųsi pasakojama Lietuvai svarbi istorija.
Kapinių įsteigimo 15-osios sukakties proga Lietuvos šaulių kuopa Kanadoje pastatė paminką Žuvusiems už Lietuvos laisvę – tikslią paminklo Nežinomam kariui Kaune kopiją. Prie šio paminklo bendruomenės nariai mini Valstybės dieną, kartu su viso pasaulio lietuviais gieda Lietuvos himną, vyksta kitokios iškilmės.
Šalia koplyčios ant kalvelės buvo pastatytas pirmasis kryžius iš Lietuvos paviljono Prisikėlimo parapijos salėje vykusio Toronto tautų kultūros ir meno festivalio „Karavanas“. KLMA parodos nuotraukose matome – aplink jį išaugęs visomis progomis ir įvairiausių žmonių bei lietuviškų organizacijų sukurtas mažasis Kryžių kalnelis. Lietuva toli, bet svarbūs lietuviški simboliai ją savaip priartina. Už koplyčios ir Kryžių kalno 2011 m. pastatytas paminklas „Marijai, lietuvių tremtinių motinai“. Jis skirtas 1941.06.14 trėmimams atminti: tą birželį Sovietų Sąjunga, neseniai okupavusi Lietuvą, vos per vieną savaitę beveik 2% visų šalies gyventojų prievarta išvežė į atšiaurų ir nesvetingą Sibirą. Šį brutalų susidorojimą su nekaltais Lietuvos gyventojais sustabdė nacistinės Vokietijos kariuomenės įsiveržimas, tačiau 1944 m., Sovietų Sąjungai dar kartą okupavus Lietuvą, trėmimai jie buvo atnaujinti ir daugumai lietuvių iki šiol kelia skausmingus prisiminimus.
Vaikštant Šv. Jono kapinių takeliais, lietuvybės ženklų surasime daug: paminklai puošiami rūtų šakelėmis, tulpių žiedais, tautinių juostų raštais ar saulutėmis, ąžuolo lapais ar lietuvių poeto ketureiliu liudija apie neprarastą ryšį su savo kilme ir kultūra, norą pabrėžti išsaugotą savastį. O čia palaidotųjų vardus ir pavardes ant paminklų galima skaityti kaip lietuvių bendruomenės istoriją. Čia palaidotas ir kapinių steigėjas P.Ažubalis, ir kiti lietuviškose parapijose dirbę kunigai, pirmasis Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas J. Matulionis, diplomatai J.Žmuidzinas, konsulai H.Lapas, L. Matukas, lietuviško laikraščio „Tėviškės žiburiai“ steigėjai, redaktoriai, žurnalistai dr. A.Šapoka, dr. S.Čepas, B.Sakalas, J.Balčiūnas, Č.Senkevičius, V.Tvardauskas-Kastytis, lietuviškos Maironio šeštadieninės mokyklos steigėjai ir pedagogai A.Rinkūnas, V.Matulaitis, S.Sakalauskienė, J.Ratkevičius ir kiti., muzikas St.Gailevičius, G.Breichmanienė ir daug kitų lietuvių, kuriems buvo lemta ilsėtis po Kanados dangumi.
Išsipildė Šv.Jono lietuvių kapinių steigėjo kun. P.Ažubalio žodžiai, pasakyti prieš daugelį metų pokalbyje su P.Alšėnu (Draugas, 1962 sausio 9 d.): „Daugelio didysis pageidavimas – įvykęs faktas. Dabar tenka tik sielotis, kad tos kapinės būtų gražios. Kai gyvieji sekmadieniais pas mirusiuosius atvyksta svečiuosna, jie randa suraminimą, viltį, kad lietuviai nėra palikti išblaškymo likimui, kad jie vieningi ir po mirties.“
KLMA archyvo ir A.Minkevičienės ntrs.
