Parodą parengė Lietuvos Ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vedėja VILMA EKTYTĖ, pristačiusi išsamią apžvalgą apie bandymus pabėgti iš Sovietų Sąjungos. Jos iš rusų kalbos išversti tuometinio KGB archyvo dokumentai, nuotraukos pasakoja apie žmonių nesusitaikymą su prievarta ir melu, siekimą laisvės ir geresnio gyvenimo bei kainą, kurią už tai teko mokėti.
1946 m. Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis Fultono mieste (JAV) nustatė, kad ant Rytų Europos nusileido „geležinė uždanga“, už kurios esančias valstybes vis griežčiau prižiūri Sovietų Sąjunga. Nuo to laiko teatre naudota geležinė uždanga per gaisrą scenai nuo salės atskirti virto pasakymu, reiškiančiu SSRS ir kitų socialistinių šalių politinį, karinį ir ideologinį atsiskyrimą nuo Vakarų, asmens laisvių, judėjimo ir žinių varžymą. SSRS piliečiai neturėjo teisės laisvai emigruoti ar laikinai išvykti iš šalies. Emigruoti buvo leidžiama tik šeimų susijungimo tikslu ar kai kurioms etninėms grupėms (lenkams, vokiečiams, žydams). Pirmieji turistai į užsienį buvo išleisti tik 1955 m. Tačiau SSRS piliečiai, norintys išvykti į turistinę kelionę, privalėjo prašyti valdžios leidimo, gauti užsienio pasą, išvykimo leidimą ir turistinį kelialapį (o juos gaudavo tik maža dalis pageidavusių), o į privačią kelionę galėdavo vykti tik gavę iškvietimą iš giminaičių užsienyje. Pabėgėliai į Vakarus buvo vadinami tėvynės išdavikais, jiems buvo skiriamos mirties bausmės už akių, įkalinimai lageriuose, o nuo XX š. 7 dešimtmečio – keliamos baudžiamosios bylos. Už bandymą pabėgti iš SSRS grėsė laisvės atėmimo ar priverstinio gydymo psichiatrijos ligoninėje bausmės.
Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniuose fonduose yra duomenų apie mažiausiai 76 asmenis (jiems KGB iškėlė 44 baudžiamąsias bylas), kurie 1945-1985 m. sėkmingai pabėgo iš SSRS; 8 iš jų vėliau sugrįžo į sovietinę Lietuvą. Taip pat yra duomenų apie 320 asmenų (iš jų 175 žydų tautybės), kuriems ketinimai 1945-1988 m. jūros ar sausumos keliu įveikti „geležinę uždangą“ buvo nesėkmingi (jiems KGB iškėlė 125 baudžiamąsias bylas).
Parodoje pateikiamos 77 istorijos, kurias iliustruoja baudžiamosiose ir kitose KGB bylose saugomi dokumentai, nuotraukos, atimti laiškai, užsienio spaudos iškarpos. Eksponatų aprašuose trumpai pateikiamos pabėgimo ar ketinimo pabėgti aplinkybės bei priežastys, sovietinio režimo skirta bausmė. Visos istorijos sukirstytos į 4 skyrius sėkmingi pabėgimai; nesėkmingi bandymai; pabėgimai ir sugrįžimai atgal, sienų apsauga pirmaisiais Lietuvos atgautos nepriklausomybės metais.
Bandymai bėgti nuo sovietinių okupantų prasidėjo dar 1940 m. birželio mėn. Į užsienį bandė pasitraukti daugiausia aukštieji tarpukario Lietuvos valdžios pareigūnai. Pasitraukti pavyko prezidentui Antanui Smetonai, generolui Stasiui Raštikiui ir kitiems. Tačiau pasisekė ne visiems. Sovietų saugumas sulaikė ir sušaudė Lietuvos karo aviacijos vadą, generolą Antaną Gustaitį ir kitus. Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) 1941 m. gegužės 12 d. telegramoje į Maskvą nurodyta, kad reikia ištremti 250 „pabėgusių į užsienį tėvynės išdavikų“ šeimų narių. Tie, kurie po karo pateko į SSRS okupacines Vokietijos ir Austrijos zonas ar SSRS okupuotas Rytų Europos valstybes ir atsisakydavo grįžti į SSRS, būdavo suimami. 1944-1951 m. už atsisakymą grįžti į SSRS buvo nuteista mažiausiai 15 Lietuvos gyventojų, iš jų 9 žydų tautybės. 13 žydų tautybės asmenų už akių nuteisti mirties bausme už tai, kad iš tarnybos Sovietų okupacinės kariuomenės grupės Vokietijoje ir Austrijoje pabėgo į Vakarų sąjungininkų kontroliuojamas teritorijas.
Žydai buvo vieni pirmųjų, kurie pokaryje bandė pabėgti iš sovietų okupuotos Lietuvos. Už nemažas pinigų sumas įgiję fiktyvius dokumentus, dalis žydų sėkmingai pasinaudojo 1945–1947 m. vykusia buvusių Lenkijos piliečių repatriacija į Lenkiją. Tačiau pabėgti su padirbtais dokumentais ar kitais būdais pavykdavo ne visiems. 1945-1951 m. sovietų saugumas suėmė 175 žydų tautybės asmenis, organizavusius nelegalų išvykimą ar bandžiusius pabėgti į užsienį. Jie buvo nuteisti kalėti nuo 1 iki 10 m., bausmę atliekant pataisos darbų. Lietuvos SSR KGB dokumentuose yra duomenų apie 320 asmenų (iš jų 175 žydų tautybės), kuriems ketinimai 1945–1988 m. įveikti „geležinę uždangą“ pabėgant iš SSRS buvo nesėkmingi, jiems buvo iškelta daugiau kaip 125 baudžiamosios bylos.
Pirmieji lietuviai, sėkmingai jūra pabėgę į užsienį, buvo mažojo žvejybos tralerio „Samum“ kapitonas Lionginas Kublickas su meistru Juozu Grišmanausku ir jūreiviu Edmundu Paulausku. Jie 1951 m. Švedijos teritoriniuose vandenyse pabėgo iš laivo, su gelbėjimosi valtimi nuplaukė iki Švedijai priklausiusios Elando salos ir paprašė politinio prieglobsčio.1951–1985 m. į užsienį jūros keliu sėkmingai pabėgo 26 su Lietuva susiję asmenys: Lietuvoje gyvenę ar iš kitų SSRS vietovių. Klaipėdos „Trinyčių“ verpimo fabriko darbininkui Juozui Algiui Bružui 1962 m. Klaipėdos uoste pavyko patekti į Švedijos laivą, sėkmingai pabėgti į užsienį ir apsigyventi Kanadoje.
Dažniausiai sėkmė lydėjo tuos pabėgėlius, kurie užsienyje atsidūrė legaliu būdu – laivui atplaukus į užsienio šalių uostus, išvykus į turistinę kelionę ar komandiruotę. 1963–1984 m. Vakarų Vokietijos, Prancūzijos, Kanados ir kitų šalių uostuose politinio prieglobsčio paprašė 17 Lietuvos jūreivių, iš jų 3 kapitono padėjėjai. 1956–1981 m. užsienyje politinio prieglobsčio paprašė 15 Lietuvos gyventojų, kurie buvo išvykę į turistinę kelionę ar komandiruotę užsienyje, iš jų 4 komunistų partijos nariai, 3 saugumo agentai (Vilniaus inžinerinio statybos instituto Filosofijos ir mokslinio komunizmo katedros dėstytojas Benjaminas Kliučininkas, Lietuvos SSR valstybinės konservatorijos Chorinio dirigavimo katedros vyr. dėstytojas Aloyzas Jurgutis, operos solistas Ričardas Daunoras). Iš Vokietijos Demokratinėje Respublikoje dislokuoto Sovietų kariuomenės grupės Vokietijoje dalinio į Vakarų Vokietiją 1960 m. pabėgo privalomąją karinę tarnybą atliekantis Antanas Algirdas Bartasevičius.
Pabėgimas į užsienį ar atsisakymas grįžti į Sovietų Sąjungą buvo laikomas pavojingu valstybiniu nusikaltimu ir prilyginamas tėvynės išdavimui. Kiekvienas pabėgėlis buvo vertintas kaip potencialus žvalgybinės informacijos šaltinis ar užsienio žvalgybos bendradarbis. Asmeniui, pabėgusiam į užsienį ar atsisakiusiam grįžti į SSRS, KGB dažniausiai būdavo iškeliama baudžiamoji byla, kurią ištyrus, Karo Tribunolas, o jį panaikinus Aukščiausiasis Teismas už akių skirdavo mirties bausmę. Paskutinieji mirties bausme už akių buvo nuteisti 1961 m. pabėgę geologijos inžinierius J. Miklovas ir karininkas J. Pleškys. Vėliau už pabėgimą buvo skiriama 10 m. laisvės atėmimo bausmė. Nuo XX a. 7 dešimtmečio pabaigos teismo proceso už akių nebeliko – už pabėgimą iš SSRS iškelta baudžiamoji byla būdavo sustabdoma, paskelbiama pabėgėlio paieška, tardomi jo šeimos nariai, pažįstami ir bendradarbiai, aiškinamasi pabėgimo priežastis ir aplinkybes, vykdomos kratos, šeimos narių gaunamai ir siunčiamai korespondencijai uždedamas areštas ir daromas jos poėmis.
Su pabėgėlių istorijomis galite susipažinti tinklalapyje Lietuvos Ypatingasis archyvas/virtualios parodos.
Lietuvos ypatingojo archyvo ntrs.
