Pokalbis su K. Daugirdu ir R. Kazlauskaite apie jų kūrinį „Dainuojanti revoliucija“ X Dainų šventei

Advertisement
Resurrection Credit Union
Resurrection Credit Union
Resurrection Credit Union
Resurrection Credit Union

Kūrinys, talpinantis jausmą, istoriją, ir viltį

Kalbino Simona Minns

Šią vasarą Čikagoje vyksianti Dainų šventė suskambės nauju, ypatingo chorų dėmesio susilaukusiu kūriniu „Dainuojanti revoliucija”. Šis kūrinys parašytas jaunų ir talentingų kūrėjų – kompozitoriaus Kęstučio Daugirdo ir poetės Rugilės Kazlauskaitės. Džiaugiamės ir didžiuojamės šiais giliai mąstančiais ir konceptualiais lietuviais kūrėjais. Skaitydami jų atsakymus pajusite, kad skaitote jaunystę, kūrybos gaivalą lietuviškos literatūros biblioteką ir audioteką.

Vadovaudamasi posakiu, kad mergaitėms – pirmenybė, tad klausimų maratoną pradėsiu nuo Rugilės. Papasakok mums apie save, savo literatūrines, profesines, kūrybines keliones.

Rugilė: Ateinančiais metais baigsiu klinikinės psichologijos magistro studijas. Visada sakau, kad mano profesija yra mano gyvenimas, nes tyrinėti žmonių vidinį pasaulį – didžiausia mano aistra. Kita pusė mano gyvenimo – tai rašymas. Nusprendžiau, kad būsiu rašytoja, kai buvau penkerių ir visą gyvenimą stengiausi būti ištikima šiam sprendimui. Rašau straipsnius, eseistiką, pasakas, apsakymus, kartais poeziją. Nuo vaikystės rašiau tekstus dainoms, kurias pati atlikdavau su gitara, bet, tiesą sakant, niekada nesitikėjau, kad būtent mano dainos sulauks pasisekimo.

Foto by Simonas Serpenskas2
Rugilė Kazlauskaitė

Esu studentė ateitininkė, ateitininkų veikla visada užėmė didžiulę dalį mano gyvenimo. Būtent dėl JAV gyvenančių ateitininkų užpernai nukeliavau į Ameriką, kur susipažinau su Kęstučiu Daugirdu bei Dariumi Polikaičiu – taip prasidėjo mano kūrybinė kelionė su „Dainuojančia revoliucija”. Dainavos stovyklose susipažinome su Kęstučiu, pasidalinau su juo savo kūryba. Taip pat papasakojau apie savo aistrą vėlyvojo sovietmečio ir disidentinio judėjimo istorijai. Tuo metu net nežinojau, kad jis ketina rašyti šį kūrinį. Paskutinį mano buvimo Amerikoje vakarą susitikome su ateitininkais Čikagoje. Prie manęs priėjo Darius Polikaitis ir pasakė, kad jie su Kęstučiu siūlo man šį darbą. Buvau be galo laiminga.

Kūrinį pradėjome rašyti jau man grįžus į Lietuvą. Tai buvo mano metų pertraukos tarp bakalauro ir magistro studijų metu. Tuo metu dirbau vaikų darželyje, buvo labai sunkus, bet labai spalvingas laikotarpis. Dažnai būdavo, kad grįždavau namo po darbo ir sėsdavau rašyti arba per „Skype” ir iki išnaktų kalbėdavausi su Kęstučiu apie mūsų kūrinį. Darželyje žaisdama su vaikais visada turėdavau kišenėje popieriaus skiautę ir pieštuką – gal šaus į galvą geras žodis ar eilutė. Šis kūrinys buvo tarsi slaptas mano gyvenimas, kuris vyko šalia mano pagrindinio gyvenimo, tik mažai kas apie tai žinojo.

Kęstuti, dabar tu papasakok šiek tiek apie save: savo studijas, muzikanto profesijos pasirinkimą.

Kęstutis: Aš augau Čikagos priemiestyje, esu vyriausias iš keturių brolių. Mano muzikinis kelias prasidėjo su žaismingas dainas dainuojančia mama ir pianinu skambinančiu tėčiu. Taip pat turėjau daug puikių mokytojų, kurie daugiausiai buvo iš lietuvių bendruomenės. Rasa Poskočimienė mane išmokė daugybę dainų, parodė, kad dainuoti yra labai smagu! Mokytoja Dainora buvo mano pirmoji pianino mokytoja, kai buvau trečioje klasėje. Ji nuolat užduodavo kompozicinių užduočių, papildomai prie įprasto repertuaro ruošos. (Tuo man graži vaikystė, nes nežinai, kokių dalykų tau mokytis dar per anksti.). Pagrindinėje mokykloje mokiausi pas pianistą Roką Zubovą ir dainavau Dariaus Polikaičio choruose. Vidurinėje mokykloje pradėjau rašyti dainas ir įrašinėti jas savo „spintos įrašų studijoje”. Esu baigęs Chorinį dirigavimą Illinojaus universitete ir Filmų kompozicijos bei pianino specialybes Berklee muzikos kolegijoje.

Kestutis Daugirdas
Kestutis Daugirdas

Ar tai pirmasis judviejų bendras kūrinys?

R. Pirmas. Na, nebent kūriniu vadintume vieną programą MAS vasaros stovykloje Dainavoje, kai bandėme per dieną su vaikais imituoti Sąjūdį. Buvo labai linksma, Kęstutis vaidino Vytautą Landsbergį, o vaikai buvo revoliucionieriai. Tai buvo pirmasis mūsų bendras kūrinys šia tema.

Kas įkvėpė „Dainuojančios revoliucijos” kūrinio sukūrimą?

K. Na, aš buvau paprašytas parašyti šį kūrinį! Tačiau turiu pripažinti, kad jau nuo 2010-ųjų festivalio svajojau parašyti tokio pobūdžio iškilmingą kūrinį. Tais metais turėjau galimybę diriguoti jaunimo chorui savo kūrinį „Saulė dovanojo”. Kai Darius Polikaitis manęs paklausė, ar norėčiau parašyti platesnio užmojo kūrinį, aš entuziastingai atsakiau, kad taip! Aš norėjau sukurti kažką, kas būtų unikalu, įtikinama, bet tuo pačiu, kad tai būtų tai, ką žmonės pamiltų. Kai rašiau šį kūrinį, nuolat savęs klausdavau: „Ar dainininkams patiks tai dainuoti? Ar ties paskutiniu akordu jie pajus tą gerumo pojūtį?” Kūrybos eigos metu turėjau daug neformalių diskusijų su šeima ir draugais apie tai, kas jiems sukuria gerumo ir pilnatvės jausmą.

Papasakokite apie kūrybos eigą. Ar Rugilė pirma sukūrė tekstą, o po to Kęstutis pritaikė muziką, ar atvirkščiai?

R. Buvo visaip. Pirmas žingsnis visada būdavo sumanymo aptarimas. Valandų valandas kalbėdavom apie tai, kokią žinutę, kokią nuotaiką norime perduoti visu kūriniu ir kiekviena jo dalimi. Dalindavomės idėjomis, kol prieidavome vieningos nuomonės apie tai, kokia bus ši dalis – ar ji bus tranki, ar švelni, kupina ilgesio, baimės, triumfo, ar meilės, kokius motyvus naudosime. Tam, kad pavyktų, reikėjo, kad abu jaustume kūrinį taip pat.

Kai visa tai aptardavome ir tik tada paprastai parašydavau pirminį tekstą ir siųsdavau Kęstučiui eksperimentuoti. Dažniausiai Kęstutis paprašydavo kažką keisti, koreguoti, kartais netgi viską perrašyti. Pavyzdžiui, prieš sukurdami antrą kūrinio dalį (ją sudaro 18 eilučių) mes prirašėme 18 puslapių eksperimentinio teksto. Vien iš tų tekstų būtų galima parašyti dar kokias penkias dainas. Sunkiausia darbo dalis – rasti tinkamus žodžius. Dažnai Kęstutis sakydavo: „Šita eilutė graži, bet tas žodis neskambės, kai jį dainuos didelis choras”. Ir tada valandų valandas ar net dienų dienas ieškodavome skambaus žodžio. Nors kūrybinis darbas nebuvo lengvas, man buvo smagu dirbti, nes gerai sutarėme su Kęstučiu, jis buvo labai pagarbus ir visada pasiruošęs padėti.

K. Šis kūrinys reikalavo daug studijų ir planavimo. Aš taip pat siųsdavau kūrinio dalis žmonėms, kurių nuomone pasitikėdavau. Kūrybos metu nuolat taisydavau kūrinį ir perrašydavome tiek muziką, tiek žodžius. Šiuo metu dar tobulinu orkestruotę.

Judu gyvenate atskirose šalyse – Rugilė –  Lietuvoje, Kęstutis – JAV. Kokiu būdu derinote bendrą kūrybinį darbą?

R. Bendravome per „Skype”. Tiesą sakant, man tai visai neatrodė kliūtis, jausdavausi lyg būtume viename kambaryje. Didžiausia problema buvo skirtingos laiko juostos – tarp Los Angeles ir Vilniaus yra 10 valandų. Tad galėdavome susiskambinti tik tada, kai pas Kęstutį rytas, o pas mane vakaras, arba atvirkščiai.

Rugile, iš kur sėmeisi pagrindinio literatūrinio įkvėpimo?

R. Labai padėjo tai, kad pavyko rasti visų kūrinyje minimų įvykių originalius vaizdo įrašus. Tokiu būdu mes abu detaliai susipažinome su tuo, kas vyko per 1987-ųjų, 1988-ųjų metų mitingus, Baltijos kelio metu, Kovo 11-ąją bei Sausio 13-ąją. Labai daug skaičiau dienoraščių, atsiminimų. Mane labai įkvėpė neseniai išleista knyga: „Laisvė ir tikėjimas”, kurioje pateikiami disidenčių moterų gyvenimų pasakojimai. Neretai klausinėdavau ir tėvų bei senelių, kurie visa tai patyrė, kaip jie jautėsi Kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją. Norėjome, kad kiekviena dalis turėtų savo unikalų veidą, savo emociją.

Žinau, kad Kęstutis yra gimęs ir augęs JAV. Tačiau Kęstučio kompozicijos skamba taip, lyg jis būtų užaugęs Lietuvoje. Jaučiamas didelis ryšys su kultūrine patirtimi, chorine tradicija, kalba, liaudies muzika.

K. Lietuviškas identitetas visada buvo labai svarbus mūsų šeimai. Pati kalba mums yra tikra vertybė. Aš myliu kalbą ir ją labai stipriai jaučiu, kai rašau vokalinę muziką. „Dainuojančios revoliucijos” žodinę viziją išpildė Rugilė, aš daugiau prisidėjau prie tematinių idėjų formulavimo, libreto perspektyvos kūrimo. Tik Rugilė galėtų parašyti tokias gražias eiles, kaip „Tu prisikėlei, Tėvyne Lietuva, / Pražydusi ieva / Pakirsta, sužeista, / Kaip pavasaris balta.”

Žodžiuose labai daug girdėti aliuzijų į lietuvių liaudies dainas, į lietuvių kompozitorių chorinę muziką. Gal buvo konkrečių kūrinių, kurie tiesiogiai darė įtaką tavo literatūriniams sprendimams?

R. Labai stengėmės, kad kūrinys būtų pilnas kontekstų, užuominų, detalių – kad jis pulsuotų ta istorija, kurią mes norime perduoti. Pirmojoje dalyje apie 1987-ųjų mitingą naudojome elementus iš lietuviškos giesmės „Marija Marija” norėdami pabrėžti, kad tai buvo katalikiško pogrindžio organizuotas mitingas. Baltijos kelio tekstui naudojome lietuviškų sutartinių elementus kaip lietuvių vienybės simbolį. Kovo 11-osios tekstą, ko gero, labiausiai įkvėpė Sigito Gedos bei Bernardo Brazdžionio, o ypač Kazio Bradūno kūryba – ja tuo metu buvau tiesiog persisunkusi. Paskutinėje dalyje net įterpėme originalią tą naktį ištartą Vytauto Landsbergio kalbą. Jau spėjau išmokti tą kalbą mintinai, bet vis dar susigraudinu kiekvieną sykį ją girdėdama – tiek jėgos tose paprastose eilutėse.

Muzikinė ir harmoninė „Dainuojančios revoliucijos” kalba yra gana nesudėtinga atlikti, tačiau vis tik turi tam tikrų harmoninių  momentėlių. Kęstuti, ar tavo komponavimo procesui darė įtaką faktas, kad kūrinys turi būti įkandamas visiems chorams?

K. Kadangi „Dainuojančios revoliucijos” tema yra labai turtinga, kompleksiška, pilna istorinių linijų, todėl tikrai nėra sunku rasti vietos harmoniniams  momentėliams. Atvirai kalbant, aš turbūt galėjau parašyti visą kūrinį, paremtą tik tais momentėliais. Tačiau tikrasis išbandymas buvo surasti tas reikiamas temas „tarp eilučių”, kuriuos įsimintinai ir atpažįstamai atspindėtų mūsų istoriją. Kūrybinis darbas buvo nuolatinis ieškojimas. Kūrinio forma tikrai netelpa į įprastą ir patogią posmelis-priedainis formą, tačiau vis tik galima atpažinti stipresnes kūrinio dalis, kurios atveria kelią naujiems, negirdėtiems motyvams. Pvz., „Į rytojų” dalies priedainis, „Baltijos kelias” mantra ir motyvas „Tu prisikėlei”.

Ar buvo tam tikrų muzikos stilių, žanrų ar konkrečių kūrinių, kurie labiausiai įkvėpė kuriant?

K. „Dainuojančioje revoliucijoje” galima girdėti religinės muzikos, muzikinio teatro ir šiuolaikinio choro tradicijas. Pirmosios dalies gedulingas unisonas atėjo iš Katalikiškų litanijų ir poterių. Taip pat iš Fausto Strolios parašyto solo baritonui „Suledėjusiomis lūpomis”, kuris buvo paremtas sovietų gulage mirusios vienuolės Adelės Dirsytės maldų knygele. Aš analizavau Vaclovo Augustino kūrinį „Tėvyne mūsų”. Šis kūrinys yra nepaprastai gražus. Man buvo tiesiog būtina atrasti tą paslaptingą šio kūrinio grožio formulę. Paskutiniais metais taip pat esu daręs instrumentines aranžuotes Leonido Abariaus chorinei muzikai. Leonido muzikinis žodynas – tai lengvai plaukiančios melodinės linijos, harmoninė kalba ir pianino partijos. Visa ši muzika sklandė mano mintyse, net tada, kai rašiau „Dainuojančią revoliuciją”.

„Dainuojanti revoliucija” – tai labai gaivališkas, skausmingas, tačiau tuo pačiu ir viltingas kūrinys. Ar yra konkreti žinutė, kurią siekėte perteikti savo žodžiais?

R. Labai norėjau parodyti Revoliuciją kaip tautos kelionę. Tautos kelionę, kuri prasidėjo kur kas anksčiau nei aštuntas dešimtmetis ir kuri vis dar nesibaigė, kuri tęsiasi ir šiandien. Kaip rašė Jurga Ivanauskaitė: „Nepriklausomybė iškovojama, bet laisvė užauginama”. Jauniems žmonėms kartais kyla įspūdis, kad Nepriklausomybė atėjo per dieną –  susirinko Aukščiausioji Taryba, paskelbė nutarimą, ir štai Lietuva jau laisva. Iš tiesų, daugybė pogrindžio dalyvių metų metais slapta brandino ir ruošė tautiškai nusiteikusią kartą, kūrė ir platino pogrindžio literatūrą. Kai kurie iš jų, pvz., kunigas Juozas Zdebskis net paaukojo dėl to savo gyvybę. Lietuviai, gyvenantys JAV, įdėjo labai daug jėgų stengdamiesi perduoti pasauliui žinią apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Jų indėlis mūsų tautos istorijoje yra neįkainojamas, deja, retai atsimenamas. Atėjo metas, kai visa tauta džiūgaudama išėjo į gatves, bet tai įvyko tik todėl, kad buvo drąsių žmonių, kurie išėjo pirmieji. Sausio 13-ąją tauta susitelkė ginti savo laisvės, bet tai įvyko tik todėl, kad buvo vedlių, kuriais žmonės galėjo pasitikėti. Šiuo kūriniu labai norėjau išreikšti padėką visiems nematomiems herojams, kurie kantriai ir sunkiai dirbdami padarė revoliuciją.

K. Tikiuosi, kad šis kūrinys tiek klausytojams, tiek dainininkams padės atrasti emocinį ryšį su mūsų svarbiais istoriniais įvykiais. Tai puiki proga prisiminti ir susijungti su tokiomis kolektyvinėmis patirtimis kaip skausmas, ilgesys ir žygiuojančių laisvės link žmonių pergalė.

Dainų šventės iš esmės sovietmečiu buvo svarbi protestavimo forma. Šis faktas atskleidžia įdomią patirtį: mes dainuojame apie dainuojančią revoliuciją… dainų festivalyje. Tikiuosi, kad chorai ir klausytojai pajus šią dainavimo jėgą ir vėl visi prasmingai susivienysime.

Rugile, koks jausmas kyla girdint savo tekstą, išsiliejantį muzikinėje kalboje?

R. Kaip gera girdėti, kai žodžiai kartu su muzika įgyja naujas prasmes, suskamba su nauja jėga. Esu labai dėkinga Kęstučiui Daugirdui už subtilius, originalius, jautrius muzikinius sprendimus. Tik dar kartą galiu patvirtinti, kad Kęstutis – labai talentingas kompozitorius.

O ar pati planuoji atvykti į Dainų šventę?

R. Deja, kol kas negaliu tiksliai atsakyti į šį klausimą. Bet žinau vieną – net jeigu manęs šią vasarą nebus Čikagoje, širdyje tikrai būsiu su visais dainuojančiais.

Kęstuti, ką tau duoda dalyvavimas šiame festivalyje?

K. Aš esu dalyvavęs dviejuose paskutiniuose 2003 ir 2009 Šiaurės Amerikos festivaliuose, taip pat esu dainavęs dviejuose festivaliuose Lietuvoje. Kiekvienas festivalis buvo nepamirštamas. Pavyzdžiui, Vilniuje dainuoti „Kur giria žaliuoja” kartu su kitais (15 000 dainininkų) buvo viena iš stipriausių muzikinių patirčių gyvenime.

Net jeigu nekalbėtume apie tūkstančius… Užtektų ir penkiolikos šimtų… Paklauskime savęs: kaip dažnai šiandieninėje modernioje visuomenėje bent trisdešimt žmonių susirenka, kad visi kažką sukurtų kartu? Tokios progos ateina labai retai… Tačiau tai yra labai reikalinga. Harmoningos kolektyvinės patirtys yra būtinos kiekvienai sveikai visuomenei. Man, asmeniškai, šis festivalis – tai galimybė susijungti su bendruomene ir dalintis gėriu.

Ar yra numatomas tolimesnis „Dainuojančios revoliucijos” kelias?

K. Aš buvau stipriai sukrėstas žmonių, kurie gyveno Lietuvoje per okupacijos ir Sąjūdžio metus (1987–1991), atsiminimų. Tai piliečiai, kurie pradėjo protestą, sujungė rankas Baltijos kelyje ir išėjo į gatves 1991-ųjų sausio 13-ąją. Man tai tik prasminga laisvės idėja, o šiems žmonėms tai – tikriausia realybė. Mano svajonė būtų atlikti „Dainuojančią revoliuciją” Lietuvoje – šalyje ir žmonėms, apie kuriuos šis kūrinys buvo parašytas.

Dėkoju už pokalbį.