Spalio 8 d. Švedijos karališkoji mokslų akademija Stokholme paskelbė, kad 2015 metų Nobelio literatūrospremijos laureate tapobaltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič.
Kaip pranešė akademijos nuolatinė sekretorė Sara Danius, apdovanojimas S. Aleksijevič skiriamas ,,už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą”.
S. Aleksijevič gimė 1948 metų gegu- žės 31 d. Ivano Frankivske (Ukraina) kariškio šeimoje. Rašytojos tėvas – baltarusis, motina – ukrainietė. Kai tėvas demobilizavosi iš armijos, Aleksijevičių šeima persikėlė į Baltarusiją. S. Aleksijevič 1972 metais baigė Baltarusijos valstybinio universiteto Žurnalistikos fakultetą. Nuo 1966 metų dirbo pedagoginį darbą, vėliau tapo žurnaliste. Literatūrinę veiklą ji pradėjo 1975 metais kaip prozininkė dokumentininkė.
Aleksijevič rašo dokumentinę prozą, kurią pati vadina „Didžiosios Utopijos kronika”. Tai knygos apie Antrąjį pasaulinį karą („Nemoteriškas karo veidas”, 1985, „Paskutiniai liudininkai”, 1985, atnaujinta versija 2004), Afganistano karą („Cinko berniukai”, 1990), savižudybes („Mirties užkerėti”, 1993), Černobylio tragediją („Černobylio malda”, 1997), sovietmečio žmogų („Second hand laikas”, 2013).
Paskelbus premija, Vilniaus universiteto Tarptautinių ryšių ir Politikos mokslo instituto doc. Natalija Arlauskaitė VU Naujienų svetainėje aptarė Aleksijevič prozą: ,,Didžioji Utopija – tai sovietinio laikotarpio gyvenimas ir pasakojimai. Būtent įtampa tarp oficialaus pasakojimo – apie pergalę, internacionalizmą, modernizaciją ir kt. – ir asmeninio, didžiajame pasakojime nutylimo arba nedalyvaujančio, sudaro jos knygų šerdį. Ji kalbasi su žmonėmis, kurių patirtis ir etiniai pasirinkimai kitaip liktų nematomi.”
Aleksijevič rašo rusų kalba, daug metų gyveno Vakarų Europoje, dabar grįžo į Baltarusiją. Pagal doc. Arlauskaitę, ,, Nobelio premijos skyrimas – sąmoningai arba ne – pabrėžia ne tik jos prozos ypatumus, bet ir ne mažiau svarbią autorinę laikyseną. Tai rašytoja, kuri nuolat kalba apie istoriją, žmogaus santykį su ja, bet kurios nevaržo kalbos ar tautinių įsipareigojimų diktatas. Todėl ir premija, žinoma, suteikianti Baltarusijai ryškesnę vietą pasaulio literatūros žemėlapyje ar bent laikinai nukreipianti į ją nemaža simbolinės šviesos, skirta ne už egzotišką kultūros prekę, o už kūrybingą kalbėjimą apie šiuolaikinio pasaulio problemas ir ne iš karto matomą veidą”.
Parengta pagal ELT’os ir naujienos.vu.lt info
