Verbų sekmadienis užbaigia gavėnią ir pradeda Didžiąją savaitę, pasiruošimą Velykoms. Šventės ištakos siekia IV šimtmetį kai formavosi velykinio ciklo liturgija, pradėta švęsti evangelijose aprašomo Kristaus įžengimo į Jeruzalę šventė. Vienose evangelijose rašoma, kad Kristui po kojomis buvo klojamos medžių šakos, kitose paminimos palmių šakos (NT 1972: 71, 252). Jau IV amžiaus pabaigos šaltiniai liudija, kad šiam įvykiui prisiminti paskutinį gavėnios sekmadienį Jeruzalėje į šventines Mišias žmonės ateidavo nešini palmių ir alyvmedžių šakelėmis.
Įvairiuose krikščioniškuose kraštuose formavosi saviti šventinimui skirtų puokštelių kūrimo papročiai. Visoje Lietuvoje verbos rišamos iš gluosnio ir kadugio šakelių, o į Šiaurės Vakarus nuo Vilniaus esančiuose kaimuose susiformavo savita šio krašto verbų tradicija – čia jos rišamos iš sausų gėlių ir žolynų. Augalai šioms verboms renkami, džiovinami ir dažomi ištisus metus, po to ant lazdyno kotelio rišamos natūralios arba dažytos gėlės bei kiti augalai. Verbų sekmadienį jos šventinamos bažnyčioje, o vėliau laikomos garbingoje namų vietoje.
Istorikė Virginija Pugačiauskienė Dzūkijos nacionalinio parko feisbuko paskyroje rašo, kad Lietuvoje šventinamos šakelės pirmą kartą paminėtos 1573-iaisiais. Verboms parenkami tik gyvi medžiai, kurie pirmieji pradeda pavasarį žaliuoti ir išleidžia pumpurus. Tai yra gyvybės ir kasmetinio gyvenimo atsinaujinimo simbolis. Pasak istorikės, Dzūkijoje verbas rišdavo iš gluosnių, žilvičių ir kadagių šakelių. Nulaužtą kadagio šakelę vadindavo verbele. Apie ateinančius metus spręsdavo iš išsprogusių pumpurėlių skaičiaus ant verbos šakelės – kuo daugiau išsprogo pumpurėlių, tuo geresni metai laukia. Taip pat ir su kadagių šakelėmis – ją laužiant buvo žiūrima, kad tik kuo daugiau uogų būtų.
XX š. pirmojoje pusėje pradėta daugiau dėmesio skirti verbų puošybai. Žilvičio ir kadagio šakeles puošdavo popierinėmis savadarbėmis gėlėmis. Verbų rišimo tradicija Vilniaus krašte šiais metais įtraukta į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Dzūkijos nacionalinio parko gamtininkas dr. Mindaugas Lapelė papildė, kad jeigu būdamas Dzūkijoje pasakysi „kadagys“ – gali likti ir nesuprastas, mat, dzūkai kadagius dažniausiai vadina ėgliais. Tradicinę verbą, pasak gamtininko, dzūkai rišdavo labai paprastą – tik iš kadagio šakelės, simbolizuojančios amžiną gyvenimą, ir gluosnio šakelės, simbolizuojančios prisikėlimą, o pačią verbą dažniausiai surišdavo raudonu vilnoniu siūlu, simbolizuojančiu Kristaus dėl mūsų pralietą kraują.
Gamtosaugininko Mindaugo Lapelės tvirtinimu, Dzūkijoje kadagių dar vadinamų ėgliais,gausu.Mat čia jiems augti palankios sąlygos. Jie nėra reiklūs dirvožemiui, bet yra šviesiamėgiai augalai. Šviesūs Dzūkijos pušynai, šilai kadagiams augti – puiki vieta.
Mūsų senoliai kadagiai, gamtininko pasakojimu, dažniausiai auga ežiose tarp skirtingų savininkų ganyklų laukų, jų ribojimosi vietoje. Ir čia jie, apgraužiami gyvulių, būna labai įdomios formos, jau tikri medžiai, kurių šakos skleidžiasi gyvuliams nebepasiekiamame aukštyje. Kas dar apie kadagius įdomu, pasak M. Lapelės, kadangi jie yra dvinamiai augalai, tai vyriškieji kadagiai būna aukšti kaip kolonos, o moteriškieji – žemesni, kuplūs, apvalaini.
-Man norėtųsi, jeigu tik įmanoma, kad kadagiai būtų paliekami neiškirsti – nes tai lėtai augantis augalas. Kadagiukui reikia 10–12 metų, kol pradeda derėti, ir dera gausiau kas 3–5 metus. Jie labai reikalingi ir mūsų mažajai miško gyvūnijai, mūsų mažiesiems giesmininkams lizdelius sukti. Ypač šiluose, kur beveik nėra krūmų,- sako gamtininkas..
Verbų sekmadienis, šiais metais švenčiamas balandžio 5 dieną, Lietuvoje siejamas su išskirtine, tačiau nykstančia verbų kūrimo tradicija. Del karantino mes negalime švęsti kartu,bet galime prisiminti šias lietuvišką verbų pynimo tradiciją interneto erdvėje.
“Vilniaus galerija“ kviečia pamatyti fotografo Arūno Baltėno nuotraukas, kuriose ši lietuviška tradicija įamžinta Kriaučiūnuose ir Čekoniškėse – Vilniaus rajone esančiuose kaimuose, garsėjančiuose verbų rišimu, taip pat Verbų sekmadienio akimirkas Vilniuje ankstesniais metais. Dzūkijos valstybinio parko gamtininko Mindaugo Lapelės nuotraukose – Dzūkijos kadagynai
Parengta pagal Bernardinų tinklalapį
